Autorius: Tomas Genevičius
Pokalbis su garso menininku Antanu Dombrovskij apie jo kūrinį „Fontanas“, balto triukšmo, žmonių šnekos ir vandens giminystę bei garso meną Lietuvoje.
„Fontanas“ Kauno paveikslų galerijos lauko paviljone apjungia daugybę šaltinių: Kauno radijo gamyklos darbuotojų balsus, lietaus, upės ir miesto fontanų garsus, čia ir dabar girdimą aplinką bei praeities aidą. Pasak menininko: „klausytojas gauna daugialaikį ir daugiasluoksnį turinį, kurį gali įvairiomis konfigūracijomis jungti. Neužbaigtoms istorijoms prigalvoti pratęsimus, o garso masėje, kuri panaši į bet kokį garsą, išgirsti kažką savo.“
Instaliacija yra Kauno paveikslų galerijoje veikiančios parodos „Banga: žmonių balsų kanalas“ dalis.
Tomas Genevičius: Gal galite trumpai pristatyti garso instaliaciją „Fontanas“, kokia jos esminė idėja, kokias medžiagas joje naudojate?
Antanas Dombrovskij: Esminė idėja turbūt arčiausiai būtų radijo meno idėjai, kurio varomoji jėga yra transliacija, buvimas eteryje. Transliuojamas turinys yra radijo gamyklos darbuotojų įrašytų istorijų nuotrupos ir daugybės skirtingų fontanų, bei giminingų baltam triukšmui garsų suma. Instaliacija yra savotiškas fontano perkėlimas kartu su pietų pertraukos metu valgančiais ir besišnekučiuojančiais darbuotojais iš kadaise uždaros teritorijos ir dabar jau nebeegzistuojančios vietos į šalia Kauno paveikslų galerijos buvusio fontano vietą.
T. G.: Papasakokite apie instaliacijoje naudojamų garsinių elementų – balto triukšmo ir žmonių balsų (šurmulio) simboliką jūsų instaliacijoje.
A. D.: Jeigu klausysime iš šalies kažkokio didelio proceso, tarkime žmonių minios aikštėje, visa garsinė informacija susilieja į šurmulį. Tas pats atsitinka ir visiems kitiems signalams, užtenka pasiklausyti radijo teleskopų garsų. Atrodo, kad įsiklausius viskas skęsta baltame triukšme. Tai toks tėkmės ir entropijos garsas, kurio paviršiuje girdime dar nenugrimzdusius dalykus.
T. G.: Dviejų baseinų analogija (gamyklos ir galerijos baseinai tokios pačios formos) – įdomus sutapimas tapęs meninės koncepcijos pagrindu, kaip nusprendėte, kad apie gamyklą ir jos darbuotojus geriausiai papasakotų štai tokia – baseino forma?
A. D.: Tas sutapimas tik užtvirtino iki to kilusias intencijas. Apie tą vietą gamyklos teritorijoje, kaip apie trigerį, kuris padėtų laisviau kalbėti darbuotojams ir taptų savotiška platforma, pagalvojau iš asmeninės patirties perspektyvos. Mat apie 2011 m. teko groti eksperimentinės muzikos klubo „Insait“ atidaryme, kuris buvo įsikūręs radijo gamyklos teritorijoje. Koncertai vyko visą dieną ir lyg nuo fabriko triukšmo per pertraukas tarp pasirodymų eidavau ilsėtis nuo koncertų ant to paties baseino atbrailos. Ir taip pat elgėsi dešimtys žmonių tą nuostabią saulėtą dieną.
T. G.: Instaliacija vyksta buvusiam fontano baseine, mano supratimu, tai išryškina balto radijo triukšmo giminystę su vandeniu, su kriokliu, lygiai kaip ir žmonių šneka, bendravimas susiejamas su permanentiniu vandens tekėjimu. Kas įkvėpė tokią išraiškos formą? Kaip priėjote prie minties, kad apie bendravimą, kalbėjimą galima kažką pasakyti per triukšmą ir „neapvalytus“, neverbalinius garsus? Pvz., galbūt čia kažkuo dėta John Cage tylos ir triukšmo filosofija?
A. D.: Viso kelio jau turbūt ir nebeatseksiu. Tikrai ir John Cage, bet labiausiai, manau, paveikė Brian Eno, ambientinės muzikos koncepcija. Terminas ambient kilo nuo žodžio ambience, kuris verčiamas kaip atmosfera. Norėjosi patirti kažką iš fabriko gyvenimo ir fontanas pasirodė tinkamiausias.
T. G.: Žmonių balsai (individualūs, personalizuoti pasakojimai) panardinti baltame radijo triukšme – tokia forma sukuria papildomą laiko ir erdvės distanciją (tarsi iš kažkur toli atsklindantys radijo garsai, egzotiški, ne čia ir ne dabar sugeneruoti signalai). Ar manote, kad būtina laiko distancija norint praeitį paversti kūrybine medžiaga? Norint geriau ją suprasti?
A. D.: Instaliacijos žmonių balsai specialiai ne visada gerai girdimi, iš istorijų iškirptos frazės lyg straipsnių antraštės. Radijo baltas triukšmas, labai retai radijo triukšmas, o dažniau lietus, upė, fontanas… Girdimų garsų laikas yra dabar (natūraliai skambantis garsai aplinkui instaliaciją), vakar ir kažkada jau labai senai. Taigi klausytojas gauna daugialaikį ir daugiasluoksnį turinį, kurį gali įvairiomis konfigūracijomis jungti. Neužbaigtoms istorijoms prigalvoti pratęsimus, o garso masėje, kuri panaši į bet kokį garsą, išgirsti kažką savo.
T. G.: Instaliacijos idėjoje, be žmonių balsų ir triukšmo, dar vienas inspiracinis elementas yra „garso krioklys“ – radijo bangų paieškos sistema waterfall. Kuo jis ypatingas, kam reikalingas šiame projekte?
A. D.: Norisi, kad tai, kas skambės atskleistų daugiakampį suvokimą ir erdvinį girdėjimą. Waterfall vadinamas radijo signalų paieškos laukas, kuris atvaizduoja visą eterį skaitmeninėje radijo signalų priėmimo sistemoje (RDS). Ir iš šios perspektyvos tarsi žiūrime radijo mėgėjo akimis, klausome jo ausimis. O jis mato kompiuterio ekrane iš viršaus į apačią krentantį pilkai mėlyną srautą, kurio nevienalytėje masėje, primenančioje purslus arba putas, retkarčiais mezgasi įvairių dydžių vektoriai, vaizduojantys garsines žinutes. 90 procentų to eterio skamba kaip krioklys. Ir bent pusę laiko radijo mėgėjai girdi tą šnypštimą, jame ieško kažko, ko dar negirdėję.
T. G.: Kaip jūsų ankstesnioji kūryba siejasi su šiuo naujausiu projektu Fontanas?
A. D.: Turbūt viskas, ką dariau iki šiol, vienaip ar kitaip siejasi su tuo, ką padariau dabar, tai tokios ilgos istorijos nuolatinis pratęsimas. Nesinorėtų jos visos pasakoti. Bet ryškiausiai sąsajos su „Fontanu“ matosi priešpaskutiniame darbe – su Jurgio Paškevičiaus instaliacija „Kintanti srovė“, kuriai kūriau garso takelį. Mat jos vienas iš elementų – per visą galerijos stogo plotą išsikerojusi ankščiau jau minėta RDS sistemos antena. Ir iš ten atsirado mano radijostalkerio patirtis. Šiuo metu dirbu prie antros šios instaliacijos versijos garso, kur radijo anteną pakeis dirbtinės saulės šviesos sistema.
T. G.: Ar garsas jūsų kūryboje visada yra pagrindinis išeities šaltinis, galbūt esate sukūręs meno darbų, kuriems nereikalinga muzika, garsas?
A. D.: Esu, bet labai nedaug, greitai supratau, kad geriausiai man sekasi artikuliuoti garso mediją.
T. G.: Kodėl kaip menininkas pasirinkote būtent garsinę išraiškos formą, muziką, kaip subrendo šis pasirinkimas, kas prie to „atvedė“? Kur dar galima susipažinti su jūsų kūryba?
A. D.: Stengiuosi gyventi šiuo momentu ir žvelgti iš to taško perspektyvos, tas priduoda lankstumo. Kadangi jau ne pirmus metus užsiimu kūryba, tai praėjau tam tikrus kūrybinius etapus, į kuriuos jau ir labai norint nesugrįšiu. Ir kalbėti norisi apie naujausius, aktualius dalykus, o dabar man aktualiausia yra instaliacija su Jurgiu Paškevičiumi „Kintanti srovė ver. 2“, kurią bus galima pamatyti ArtVilnius’21 meno mugėje. Ir nesenai leidykloje Apport! išleistas mano solo projekto Gana2 albumas „fata for gana“. O dėl pasirinkimo, tai, kiek save pamenu, garsas man buvo įdomus. Nepamenu, kad tektų kažkaip jį rinktis, matyt jis pats mane pasirinko.
T. G.: Kokia jūsų akimis yra garso meno situacija Lietuvoje, kaip apibūdintumėte šį lauką, ar yra kokios nors tendencijos, lokaliniai specifiškumai?
A. D.: Nenorėčiau pretenduoti į situacijos objektyvų apibūdinimą. Raktinis žodis yra Jūsų paminėtas „laukas“ jis niekada nebuvo vienas, mažų mažiausiai skilo į „Mainstream ir Underground“, bet dabar tiek pasidaugino, kad sunku net nuspėti kiek jų yra. Iš vienos pusės, pastaruoju metu mano bendraamžiai ir draugai kuruoja festivalius, laimi prizus, kurių vertės iki šiol niekada dar nesiekė Lietuvos ir apie tai aš žinau, bet, iš kitos pusės, technologijos ir pandemija paskatino kitokias kūrybos formas ir platformas. Tarkime, beveik nieko nežinau apie kompiuterinių žaidimų sritį, o ten gi ir muzika, ir virtuali realybė, ir dirbtinis intelektas, ir didelė auditorija. Yra kūrėjai iš Lietuvos, kurie pabirę po visą pasaulį arba atvirkščiai užsieniečiai kuriantys čia, yra uždarų festivalių pačioje Lietuvoje ir dar daug visko vyksta tiesiog dabar…
Tad labai trumpas atsakymas, kad garso menas Lietuvoje plečiasi netilpdamas jos fizinėje teritorijoje, įvairėja ir populiarėja.
Parodos „Banga: žmonių balsų kanalas“ organizatorių interviu su buvusiais Radijo fabriko darbuotojais Antanas Dombrovskij šiuo metu montuoja į radijo laidų ciklą, kurį nuo lapkričio mėnesio bus galima išgirsti radijo stoties „Tau“ eteryje.
„Fontanas“ Kauno paveikslų galerijos paviljone veiks: 2021 10 05 – 2022 01 30.
