Interviu Istorijos Lietuviški kontekstai Mėnesio tema Rekomenduojame

Edmundas Frėjus. Istorijos sugrįžimas. Pokalbis su Monika Frėjute-Rakauskiene

Skulptoriaus atminimui skirti meno renginiai

Belaukiant parodos „Edmundas Frėjus. Istorijos sugrįžimas“ (2021 12 08- 2022 01 04, Šv. Jono gatvės galerija, Vilnius), kalbamės su metalo skulptoriaus E. Frėjaus dukra Monika Frėjute-Rakauskiene apie šiais metais rengiamus meno įvykius, skirtus menininko atminimui.

Visą renginių ciklą sudaro trys parodos: „Sugrįžtantys paukščiai“ (Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras), „Gimęs skraidyti“ (buvęs kino teatras „Daina“, Savanorių pr. 74, Kaunas) ir „Istorijos sugrįžimas“ (Šv. Jono gatvės galerija, Vilnius) bei albumo „Frėjus“ išleidimas, jo pristatymo vakarai (organizatorius: Kauno modernaus meno fondas).

Kristina Budrytė-Genevičė:

Tarpusavyje jau esame išsikalbėję, kaip ir kodėl dabar rengiami visi šie meno įvykiai, pažymintys Edmundo Frėjaus kūrybą. Bet dar kartą prisiminkime arba trumpai nusakykime, tiems, kurie pirmą kartą išgirdo Frėjaus pavardę, kaip kilo šis sumanymas? 

Monika Frėjutė-Rakauskienė:

Mirus tėčiui idėja išleisti albumą ir plačiau Lietuvoje pristatyti jo kūrybą tapo aktuali tiek šeimai, tiek tėčio draugams. Mes, kaip dukros labai norėjome įamžinti, suarchyvuoti viso gyvenimo tėčio kūrybinį palikimą. Tai buvo svarbu ne tik dėl to, kad jo darbai (kaltos metalo skulptūros)  tiesiai nuo priekalo, ar po parodų  “išskraidė“ po visą pasaulį ir į privačias kolekcijas net kartais ir nenufotografuotos. Norėjosi parodyti šias unikalias kalvystės amato pagalba nukaltas geležies skulptūras, jo didelį mažosios plastikos ir medalių palikimą, tapybą, kitus kūrybinius eksperimentus.

Tėčio draugas, pats turėjęs savo kolekcijoje jo kūrinių Giedrius Andziukevičius, įkūręs Kauno modernaus meno fondą taip pat labai norėjo išleisti albumą ir surengti Frėjaus kūrybą pristatančią parodą. Jam pačiam iškeliavus anapilin jo veiklą perėmė dukra Rugilė, su kuria susitikusios nusprendėme apjungti įvairius savo gebėjimus ir įamžinti tėčio kūrybą ir jo gyvenimo istorijas albume bei atgaivinti atmintį rengiant retrospektyvines parodas Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje.

K.B.-G.:

Jeigu reikėtų rinktis, kaip manote, kokia reprezentavimo forma – paroda ar albumas – tiksliausiai gali apibūdinti tokio dailininko, kaip Edmundas Frėjus asmenybę ir jo pasirinktą kelią?

M.F.-R.:

Manau, kad ir tai ir tai, albumas svarbus sukataloguojant, surenkant daugiaplanę kūrybą (kaltos skulptūros, reljefai, medaliai, tapyba, piešiniai, videomenai) į vieną visumą. Albume draugų ir kolegų pasakojamos istorijos spalvingai nušviečia ne tik pačią Frėjaus asmenybę, bet ir laikmetį kuriame jis gyveno. O parodos svarbios dar kart atmintyje atgaivinant, suaktualinant ir suteikiant galimybę akivaizdžiai prisiliesti prie sukurtų darbų.

Edmundo Frėjaus kūryba. Manto Bartaševičiaus foto

K.B.-G.:

Žinome, kad Frėjus labai domėjosi tiek bendrąja, tiek dailės istorija, taip pat su kino kamera fiksuodavo giminės, šeimos kasdienybę, nuotykius su draugais. Ką jam reiškė filmavimas: asmeninės istorijos dokumentacija ar kas nors kita? Ar jam pačiam rengiant parodas kildavo idėja kažkaip suarchyvuoti savo kūrinius, išleisti jų albumą ar kaip kitaip katalogizuoti (tik nespėjo to realizuoti)?

M.F.-R.:

Jis ir pats tikriausiai būtų norėjęs kažkaip sukataloguoti savo kūrybą, nors žinant, kad kūrinius kartais parduodavo net nenusifotografavęs tai, tikriausiai, nebuvo jam prioritetas. O tiek filmavimas, tiek fotografavimas, kaip pats procesas, manau, jam buvo šiek tiek svarbesnis nei asmeninės istorijos dokumentacija (nors reikia pripažinti, kad ir tai buvo svarbu). Visą laiką jis degė išbandyti kažką naujo. Pavyzdžiui, pamenu, kad kai man buvo kokie keturi metai (o gal ir mažiau) tėtis pradėjo fotografuoti ir filmuoti. Jau vėliau buvo pasidaręs fotolaboratoriją mūsų gyvenamo daugiabučio rūsyje Klaipėdoje, kur ryškindavo nuotraukas, darydavo įvairius fotografijos eksperimentus. Dažnai pačių nuotraukų objektai būdavo asmeninė erdvė: draugai, šeima, mano gimtadieniai, apsilankymai uošvijoje, tačiau ryškinant darydavo įvairius eksperimentus, naudodavo filtrus, išgaudavo įvairias nuotraukų spalvas ir efektus. Turėjo ir kūrybinių sumanymų, kurių taip ir neįgyvendino, o prieš pat mirtį skaitmenizavęs senas juostas, prisiminė tik norėto sukurti filmo pavadinimą – “Gaidžio aukojimas”, apie ką tas filmas turėjo būti, kokia jo pagrindinė idėja jau nebeprisiminė. Dabar žiūrint filmuotus kadrus galima tik spėlioti. Taip pat ir su kamera, kurią nusipirkęs pradėjo filmuoti, kartu su R. Inčirausku darydavo įvairius trumpus filmukus, pvz. „praėjimai“ ir t.t. Dabar mums tai kažkaip natūraliai asocijuojasi su plačiai išviešintu Fluxus judėjimu, J. Meko kūriniais, tačiau, kaip prisimena tėčio draugas R. Inčirauskas, apie Fluxus, jie tuomet dar nieko nežinojo, tai buvo tik bandymas praskaidrinti nuobodžią kasdienybę, “prastumti laiką”, kvailioti. 

K.B.-G.:

Kaip metalo skulptorius jis dar išbandė daugybę meno šakų – piešinį, tapybą, medalininkystę, video sritį, be viso to išmanė ne tik skulptūros sukūrimo, bet ir funkcionalaus daikto padarymo meną. O ar buvo, kokia nors meno terpė, dalykas, kuriam jis nesimpatizavo, nesidomėjo, ar sakė, kad niekad nebandytų?

M.F.-R.:

Taip, tėtis buvo tikrai įvairių amatų ir meno sričių išbandęs, o kas įdomiausia, kad ko tik jis imdavosi, puikiai jam tai sekdavosi ir jau po kelių bandymų darydavo tai, kaip tikras meistras. Pvz. puikiai pamenu, kaip jis siūdavo, bet ne tik tai buvo svarbiausia. Jis taip sugebėdavo išmodeliuoti, sukonstruoti ir iškirpti drabužį, kad pasiuvus gaudavosi puikus rūbas. Pavyzdžiui, pamenu, kad tuo metu buvo ypač vaikiškų rūbų deficitas, o ką jau kalbėti apie džinsinius rūbus. O aš turėjau ir tėčio sukirptus iš savo senų džinsų liekanų ir sumodeliuotus džinsiukus ir sijonus ir kombinezonus, bet dargi ne bet kokius, o sukaltus su įvairiomis metalo kniedėmis, manau, to meto kontekste, atrodžiau tikrai „kietai“. Beje, turėjau ir tėčio padarytas odines klumpes. Pagrindą jis išdrožė iš medžio, o viršų apkalė su oda imta iš senų mamos batų.

Vienu metu tėvas buvo labai susidomėjęs ir daug dirbo su ginklų gamyba, turėjo savo techniką kaip kardą išbalansuoti, kad jis būtų patogus naudojimui, kaip grūdinti plieną. Studijavo daug literatūros ginklų tema, jei tik būdavo Paryžiuje niekada nepraleisdavo progos aplankyti karo muziejaus. Už savo kardus yra laimėjęs ir apdovanojimų pasaulinėse parodose. Į jo studiją atvykdavo japonų delegacijos, nusilenkdavo prie jo nukalto kardo, į rankas neimdavo, taip teatrališkai pabrėždavo pagarbą ginklui. Jie tėvo kardus labai vertino, dėl įstabaus Damasko. Nusivežę Japonijon perparduodavo, kaip autentiškus samurajų kardus. Tėtis visada kvestionavo istorikų išvedžiojimus kalvystės temomis, pats darydavo eksperimentus – įvairias jų teorijas išbandydavo praktiškai kalvėje. Apie tai albume rašė ir tėčio draugas Alfredas Bumblauskas.

Atsakant į klausimą, ko tikrai nedarytų – tai daugybę kartų kartojo, kad nestatytų namo. Ta namo statyba, be kita ko, jam asocijavosi ir su neigiamu gyvenimišku momentu, kai mano senelis (tėčio tėtis) Tauragėje jau pokariu pats statėsi namą. Tikrai daug sveikatos į statybas įdėjo, o jį pastatęs numirė…

K.B.-G.:

Iš kūrybinės biografijos žinome kiek daug Edmundas Frėjus studijavo neformaliai, didžia dalimi – savarankiškai, su įvairiomis gyvenimo peripetijomis. Ką vis tik galėtume įvardinti kaip tikruosius Frėjaus mokytojus, autoritetus? Kam jis jautė didžiausią pagarbą? Kas jį motyvuodavo ir vesdavo pirmyn?

M.F.-R.:

Tėčiui iš ties didelį įspūdį darė istorikai, istorijos tyrinėtojai. Skaitydavo nepaprastai daug ne tik grožinės literatūros, bet ir istorinių veikalų. Labai domėjosi Lietuvos istorija, ypač aušrininkais, buvo susirinkęs daug su šiuo kontekstu susijusios istorinės medžiagos. Taip pat domėjosi Klaipėdos krašto istorija, Prancūzijos revoliucija. Jį labai žavėjo įvairių epochų menas, menininkai, literatūra, kinas… Su sese kartu su juo esame aplankiusios daug muziejų Lietuvoje ir pasaulyje, jis buvo puikus gidas, pamenu Orsė muziejuje pasakojo apie skulptorę Camille Claudel, kuri jį žavėjo daug labiau nei Rodenas. Semiotika, mitologija, taip pat buvo jo savarankiškų studijų, tyrimų laukas. Jau nekalbant apie kalvystės, metalo apdirbimo technikas, metalo, jo fizines ir chemines savybes ir su kalvyste, medalinininkyste susijusius aspektus.

Dėl autoritetų sunku pasakyti, nes jam labai svarbu buvo laisvamanybė (beje kartu ir dr. J. Šliūpo laisvamanybės idėjos ir veikla). Panašia dvasia jis ir mus (dukras) ugdė, kad nepasiduoti emocijomis, nusistovėjusiomis dogmomis, tam tikriems autoritetams, susiformavusiomis nuostatomis, nuomonėms, bet į viską žvelgti kritiškai, būti nepriklausomam nuo įvairių institucijų, organizacijų įtakos ar ideologijos.

K.B.-G.:

Edmundo Frėjaus metalo skulptūros talpina daugelį temų – antikos mitologinį pasaulį, gyvūnus, keistus ir išgalvotus, šventųjų gyvenimo užuominas, moters ir vyro figūrų transformacijas – kurios jų Jums atrodo įdomiausios, įsimintinos dabar, šiandieniniame pasaulyje?

M.F.-R.:

Man įdomiausios atrodo visos tos mitinės būtybės. Tėtis labai daug studijavo mitologiją ir semiotiką, ypatingai J. Greimo veikalus. Pamenu turėjo atšviestą Greimo knygą „Apie dievus ir žmones“. Tie visi mitologiniai motyvai, simbolika, suprantama ne visiems, o tik žinantiems, man tas žavi jo kūriniuose, na ir aišku meistrystė, medaliai ir portretai.

K.B.-G.:

Šiais metais Jums teko daug kartų prisiminti tėtį, rinkti prisiminimus iš jo draugų, kolegų, pačioms rašyti apie vaikystės atsiminimus. Viską persvarsčius daugybę kartų, ar dabar lengviau atsakyti, koks tai buvo menininkas, tėtis, bičiulis?

M.F.-R.:

Tėtis man visada buvo autoritetas, geras draugas, pašnekovas, bendražygis, jis iš ties labai daug laiko praleisdavo su manimi ir sese. Šis visas projektas ir jo renginiai, albumo leidyba, visas tas akimirkas atgaivina ir kartu dar kartą patvirtina, kad jis buvo išties labai įdomus, charizmatiškas, gerą humoro jausmą turintis, sportiškas, aktyvus, darbštus, laisvas visomis prasmėmis žmogus.

Edmunas Frėjus savo dirbtuvėje. Stop kadrai iš Henriko Gulbino filmo “Frėjus“ (2009)

K.B.-G.:

Metams baigiantis turėsime daug Frėjaus meninio palikimo paliudijimų: ir vizualių – rengtos trys parodos, ir rašytinės dokumentikos leidinys (knygą apie Frėjų). Kas dar liko nepasakyta?

M.F.-R.:

Labai daug jau pasakyta, o ir kažką reikia pasilaikyti sau. Šiaip, be viso kito, tėtis buvo ir gana kuklus žmogus, jam buvo svetima savigyra ir savęs išaukštinimas ar išskyrimas iš kitų, turbūt dėl to pats savo kūrybos per daug nesureikšmino, jos nedokumentavo. Kūryba jam buvo gyvenimo ašis ir manau likę jo darbai daug ką pasako apie jį patį.

0 comments on “Edmundas Frėjus. Istorijos sugrįžimas. Pokalbis su Monika Frėjute-Rakauskiene

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s