„Gyvendamas su paukščiais, matai, kaip jų skleidžiamo triukšmo lygis nenusileidžia namo keliamam triukšmui, vėjui, kuris pradeda šnabždėti ir švilpauti langinėse, neatsilieka, kai tu pasuki patefono garso reguliatorių. Gyvūnų balsinę raišką provokuoja grumantys ir skrebenantys negyvi daiktai; žuvys leidžia garsus drauge su srovėmis, o paukščiai čirškia su vėjyje girgždančiu mišku. Gyventi, – vadinasi, aidu atliepti vibruojančius daiktus. Materialiems daiktams būti, – vadinasi, rezonuoti. Daiktuose esama garso, kaip daiktuose esama šilumos ir šalčio, ir daiktai rezonuoja, kaip jie spinduliuoja savo šilumą ar savo šaltį. Putpelės ir albatrosai, varnos ir kolibriai, kojotai ir ruoniai, žuvys ir didieji banginiai, krokodilai infragarsu, o vabzdžiai maldininkai – ultragarsu tęsia ir aidu atkartoja šakų girgždėjimą, lapų šnarėjimą, upelių čiurlenimą, pelkių dujų šnypštimą, vėjų sūkuriavimą, uolienų slankiojimą ir žemės plokštumų trintį.(…)
Ir mes taip pat komunikuojame tai, ką komunikuojame, drauge su foniniu triukšmu, ir sykiu komunikuojame foninį triukšmą. Komunikacija vyksta, kai žemės, vandenynų ir dangaus vibracija surenkama, kondensuojama bei išskleidžiama tavo kūno ertmėse, o tada paleidžiama, ir jos aidą išgirsti sugrįžtant su vėju ir jūra.“
Alphonso Lingis, Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. Vertėja Mėta Žukaitė, Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 91.
Tomo Genevičiaus fotografija, 2021.
kritikosatlasas.com 
0 comments on “Alphonso Lingis „Fono triukšmas“”