Aplinkos menas – galimybės ir iššūkiai

XIX a. visuomenė žavėjosi industriniais savo laiko pasiekimais, o menininkai siekė perteikti jų grožį. Paradoksalu, kad šiandien, kai kurių dailininkų paveikslai pasitarnavo mokslininkų tyrimui įvertinant taršos lygį to laikotarpio Žemės atmosferoje.

Jungtinis Graikijos ir Vokietijos mokslininkų tyrimas [1] susiejo raudonų ir žalių pigmentų santykius XVI-XIX a. saulėlydžių paveiksluose su duomenimis apie ore buvusių vulkaninių medžiagų kiekį. „Didelių ugnikalnių išsiveržimų metu išsiskyrę pelenai ir dujos išsklaido saulės šviesą, todėl saulėlydžiai atrodo raudonesni“, teigia aplinkotyrininkai [2]. Pavyzdžiui, 1815 m. Indonezijoje išsiveržus Tamboros ugnikalniui, į atmosferą išmesti pelenai ir dujos apkeliavo visą pasaulį, dėl ko saulėlydžius tapę Europos dailininkai, tokie kaip J. M. W. Turneris, drobėje fiksavo ryškiai raudonas ir oranžines dangaus spalvas. Mokslininkai pasitelkė Turnerio „Saulėlydį” (1833) ir kitus dailės kūrinius (į tyrimą įtraukti ir Claude’o Lorraino, Casparo Davido Friedricho, Edgaro Degas, Gustavo Klimto ir kt. paveikslai) kaip informacijos šaltinį apie aplinką praeities atmosferoje.

Pasibaigus Pramoninėi epochai radosi kritiškesnis menininkų ryšys su aplinkos pokyčiais. XX a. 7 deš. pab. susiformavo Žemės meno [3] judėjimas; menininkai linko nuo vaizdo į gamtą, aplinką, savo kūrybai jie pradėjo naudoti gamtines išraiškos priemones. Vienas žinomiausių darbų – Roberto Smithsono skulptūra „Spiralinis molas“ (1970) Didžiajame druskos ežere (JAV), atliktas industrijos suniokotoje (nesėkmingai bandyta išgauti naftą) vietoje: menininkas iš akmenų supylė milžinišką spiralės formos molą. Darbas atkreipė dėmesį į nepaliaujamą, spiralinę mūsų kultūros intervenciją į gamtą, tačiau, (kaip ir kitų Žemės menininkų atveju) kūrinys išliko dviprasmis. Kaip teigia Jane Quon, tokie kūriniai negali būti vadinami ekologiniais, nes patys egzistuoja tik įsibrovimo į natūralią aplinką dėka.[4]

Klimato kaitą, žmogaus sukeltą ekologinę krizę žymintis žodis antropocenas (gr. anthropos – žmogus, kainos – naujas, dabartinis) pastaraisiais metais dažnai girdimas viešoje erdvėje. Šiuolaikinę antropoceno sampratą 2000-aisiais pasiūlė chemikas Paulas Crutzenas, pasak jo, žmonijos veiklos poveikis Žemės atmosferai yra toks didelis, kad yra būtinas naujos geologinės epochos apibūdinimas. Antropoceno terminą vis dažniau naudoja ir ekologines problemas tyrinėjantys šiandienos menininkai.

XXI a. menininkų dėmesys ekologijos problemoms atsispindėjo 58-ojoje Venecijos bienalėje (2019), kur ne vienas meno kūrinys aktualizavo klimato pokyčius ir ekologines problemas. Pagrindiniu bienalės prizu buvo apdovanotas Lietuvos nacionaliniam paviljonui atstovavęs opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“ [5]. Distopinę-ekologinę žinutę žiūrovams siunčiantis kūrinys gerai įvertintas meno kritikų, šiandien rodomas visame pasaulyje ir itin mėgiamas žiūrovų.

Meno kūrinių sėkmė ir populiarumas įgalina vertinti juos atidžiau ir kritiškiau. Šiuolaikinio meno siekis angažuotis ekologiškos veiklos sferoje leidžia kelti jam ne vien estetinius klausimus: ar tikrai galima kalbėti apie tokius kūrinius kaip ekologiškus? Ar viskas juose daroma teisingais metodais, kokį pėdsaką jie palieka ir ar tikrai reikia tokių procesų ir meno objektų? Būtent tokie klausimai kelti Kauno menininkų namuose vykusioje diskusijoje „Ekologinės meno praktikos ir jų atpažinimo problema Kauno šiuolaikiniame mene“, 2020 [6]. Šią kritiką netiesiogiai išsako ir radikalūs meno praktikai, atsisakę kūrybos ir pasukę grynai aplinkosaugos link: sodina miškus savo sąskaita (permanentinis nemeninis performansas), rengia protestus ir pan.[7]

Kažin ar galima išmatuoti, kiek iš tiesų ekologines problemas keliantys meno kūriniai, net ir sugebėję tapti paskutiniu meno pasaulio mados šauksmu prisideda prie informacijos apie klimato problemas. Lietuvos viešojoje erdvėje vis dar nedaug kalbama apie klimato krizę, ekologinio švietimo trūksta visose srityse. Tą gerai parodo neseniai per didžiuosius Lietuvos miestus nusiritęs medžių kirtimo vajus – viešai protestuojantys, oponuojantys anti-ekelogiškiems valdžios veiksmams sulaukdavo daugiau kritikos ir pašaipų, nei masinio palaikymo.

Pasak antropologės, menininkės ir puslapio apie klimato kaitą lietuvių kalba Paskutinis skambutis žemei įkūrėjos Dainos Pupkevičiūtės, mokslininkai apie dabartinę ekologinę krizę jau kalbėjo prieš 35 metus, tai laipsniški, tyrimuose ir knygose aprašyti pokyčiai, tačiau nei dabar, nei tada, ši informacija nebuvo paranki verslo korporacijoms ir politikams. [8]

Nors ir nėra paprasto metodo akimirksniu sustabdančio mūsų planetos ekologinę krizę, bet svarbus yra kiekvieno individo požiūris ir kasdieniai veiksmai, sprendimai, pvz., jungimąsis į bendruomenes, alternatyvių strategijų jieškojimas, tvaresnis gyvenimo būdas.

Edukacine prasme veiksminga yra aplinkotyros mokslo ir meno sandrauga.Vaizduojamieji menai yra naudingi perduodant mokslinę informaciją ir gali sukurti palankesnę erdvę tai informaciją gauti.[9] Nors yra daug galimybių išplėsti šios veiklos sritį, vis dar nedaugelis mokslininkų sujungia mokslą su menu (ir atvirkščiai). Tokios veiklos pavyzdžiu galėtų būti Danijos menininko Thijs Bierstekerio darbai. Kūrėjas mokslinius duomenis perkelia į interaktyvią terpę, taip atkreipdamas žiūrovo dėmesį į ekologinius faktus. Pavyzdžiui, kad pademonstruotų, kaip medžių augimą veikia klimato pokyčiai jis suteikė „balsą“ patiems medžiams: prie kamienų prijungė drėgmės lygio, anglies dioksido, dirvožemio temperatūros jutiklius. Yra žinoma, kad medžio rievių forma kinta priklausomai nuo augimo greičio ir aplinkos sąlygų, todėl vadinamo dendrochronologinio metodo [10] pagalba pagal rievių žiedus galima nustatyti to laiko klimato pokyčius. Įdomu, kad vienas pirmųjų Europoje šį metodą aprašė ir pradėjo taikyti lietuvių mokslininkas Teodoras Bitvinskas [11].

Minėtas danų menininkas Bierstekeris jutiklių duomenis suvedė į algoritmą, kuris apskaičiuoja medžio augimo greitį ir išsiplėtusių žiedų pavidalu suprojektuoja rezultatus į interaktyvų ekraną prie medžio. Padidėjusi oro tarša sukuria nelygias žiedo linijas – „ironiška, kad kuo blogesnės medžio augimo sąlygos, tuo sudėtingesnis ir gražesnis vaizdas ekrane“ teigiama NRDC (Natural Resources Defense Council) straipsnyje apie Thijs Bierstekerio darbus [12]. Aplinkotyros mokslo sąjunga su menu – dar nepakankamai išplėtota sritis, galinti turėti didžiulį poveikį visuomenės požiūriui į mokslinius faktus.

Kaip rodo įvairūs atvejai, meno kūriniai gali skatinti bendruomenių ekologinį sąmoningumą, komunikuoti neatidėliotinas ekologines problemas. Tačiau išlieka pačios meno praktikos ir menininko sąmoningumo ekologiškumo klausimas: ar estetiniams siekiams neprieštarauja ekologiniai ir etiniai, ar vyrauja nepažeidžantis, nepaneigiantis ekologinių interesų požiūris? Kūrinyje turi atsispindėti ne tik gebėjimas suprasti ir integruoti mokslinius duomenis, bet ir, kiek galima, darnesnis kūrybinio proceso santykis su aplinka.