Filmų recenzijos Kinas Recenzijos Rekomenduojame

Gilyn į tamsius vandenis. Christiano Petzoldo filmas „Undinė“

Iš ciklo „Kinas, istorija ir atmintis“


Režisieriaus Christiano Petzoldo filmai kalba apie praeitį, kuri visuomet turi ryšį su dabartimi, jo filmų veikėjai gyvena tarpinėje būsenoje tarp žmonių ir mitinių būtybių, vaiduoklių pasaulio.

Petzoldo paskutiniojo filmo „Undinė“ (2020) veiksmas vyksta šiomis dienomis, tačiau jis perteikia ne tik dabarties realijas, bet atsigręžia ir į praeitį. Į Vokietijos praeitį ir Berlyno miesto istoriją. Kaip praeitis paveikė mūsų dabartinę realybę ir, kiek ta praeitis yra vis dar matoma, suvokiama, jaučiama.

Filmo pagrindinė veikėja – jauna moteris gyvenanti Berlyne (aktorė Paula Beer), ji dirba muziejuje, susitikinėja su vaikinu. Iš pirmų kadrų sužinome, kad jos vardas Undinė. Ar tai tik vardas? Ji turi visas žmogiškas savybes, joje nematome nieko antgamtiško. Pirmoje filmo scenoje, kurioje ją palieka mylimasis, ji pasako, kad turės jį nužudyti.

Žiūrint įdėmiau, jau pirmoje scenoje galima pamatyti tam tikrus vizualinius ženklus, sufleruojančius, apibrėžiančius šios veikėjos specifiškumą. Pvz., į kadrą vis papuolanti antikinė skulptūrėlė (galbūt nimfos?) arba kavinės viduje tolimame plane kabantis moters vandenyje paveikslas. Dar kadro centre esantis didelis akvariumas ir jame patalpinta naro figūrėlė (dekoratyvinė, bet reikšminga) – akvariumas ir ši figūrėlė nulems pagrindinių veikėjų santykius.

Undinė dirba gide Berlyno „Humboldt Forum“ istorijos muziejuje, ji gerai žino šio miesto istoriją. Iš tikrųjų, tai ne tiek muziejus, o didelis miesto maketas, kuriame vaizduojama, koks šis miestas kažkada buvo, koks jis yra dabar ir, koks jis galbūt bus ateityje. Kiti filmo veikėjai nežino, kad pagrindinė veikėja yra mitinė būtybė – undinė. Tad Petzoldo ji vaizduojama, kaip moteris turinti dvigubą tapatybę, gyvenanti dvigubą gyvenimą.

Filmo „Undinė“ stop kadrai.

Vienas filmo siužeto šaltinių yra XIX a. romantizmo rašytojo Fridricho de La Moto Fukė novelė „Undinė“, kur paslaptinga mergina vardu Undinė sugundo netyčia į miškus užklydusį riterį. Undinę lydi tam tikras prakeiksmas: jos buvimas žemėje, sausumoje priklauso nuo mylimojo, jeigu jis Undinę palieka, ji turi grįžti atgal į vandenis, o buvusį mylimąjį privalo nužudyti.

Pristatydamas filmą Petzoldas mėgsta pasakoti Berlyno miesto kilmės istoriją, kurių viena teigia, kad miestas pastatytas kažkada buvusių pelkių vietoje, kiti šaltiniai teigia, kad pats Berlyno pavadinimas susijęs su žodžiu pelkė. Pasak Petzoldo, miestas statėsi, pelkės tapo užstatytos ir jose gyvenusios mitinės būtybės buvo priverstos išeiti ant žemės ir apsigyventi mieste. Tad „Undinėje“ yra  reikšmingos vandens ir sausumos opozicijos. Undinė – vandens gyventoja – muziejuje tyrinėja istorinius Berlyno sluoksnius, kitaip sakant, jos dėmesio objektas susijęs su žeme (istoriniais žemės sluoksniais). Kitas pagrindinis filmo veikėjas – Undinės mylimasis Christophas (akt. Franz Rogowski) – žemės gyventojas – dirba naru ir tyrinėja vandens gelmes. Nėrimas gilyn į vandenį, į žemę, kažko ieškojimas tame,  metaforiškai gali būti suvokiamas, kaip bandymas nerti gilyn į savo istoriją, į savo atmintį.

Perkeltines filmo prasmes išreiškia pasikartojantys su atmintimi, istorijos užmarštimi susiję motyvai. Tiek kalbant apie minėtą Berlyno miesto istorijos muziejų, tiek apie siužeto vingius, paveikiančius veikėjų atmintį. Šie elementai alegoriškai suformuoja paties Berlyno miesto atminties ir užmaršties temą, miesto, kaip gyvo, nuolat kintančio sociokultūrinio darinio, gyvenančio skaudžios praeities ir į tam tikrą užmarštį linkstančios dabarties dinamikoje. Anot Petzoldo, Berlyne, nors ir smarkiai sugriautame per karą, kasdien yra jaučiama istorija, praeities ženklai matomi tiesiog gatvėje.

Viena iš pagrindinių filmo veiksmo vietų yra minėtas Berlyno istorijos muziejus. Pastato išorės filme niekada nematome, tačiau iš siužeto žinome, kad jo išorė atkartoja kažkada čia stovėjusių barokinių Prūsijos imperatoriaus rūmų išorę. Rūmai buvo apgriauti per II pasaulinį karą, o po karo, Rytų Vokietijos valdžios sprendimu, išvis sulyginti su žeme. Atsivėrusi tuščia erdvė buvo naudojama kariniams paradams. Ne per seniausiai nuspręsta atstatyti pastatą, tačiau tik imituojant jo fasadą. Tad muziejaus vidus šiuolaikiškas, ten nėra rūmų, kitaip tariant, jo forma neatitinka funkcijos, istorinė forma tėra apgaulė, iliuzija. Galbūt todėl Petzoldas šio pastato išorės niekada ir neparodo, tiktai muziejaus plane, ir todėl šis objektas yra svarbus filme, kaip to, kas jau buvo, praėjo, bet vis dar yra jaučiama, nors ir nematoma išraiška. Kaip sako pati Undinė: „atsivėrusioje tuščioje erdvėje galėjai jausti vaiduoklišką žiaurios amputacijos skausmą“.

De La Moto Fukė „Undinėje“ viskas vaizduojama iš vyro žvilgsnio perspektyvos, pagrindinis vyras-veikėjas yra riteris, sutinkantis mitinę moteriškos lyties vandenų būtybę undinę. Tačiau yra dar kitų – modernesnių Undinės mito versijų, kurių viena inspiravo Petzoldą. Tai vokiečių rašytojos Ingeborgos Bachman novelė „Undinė išeina“ (1985 m.; liet. klb. novelių rinkinyje „Austrų novelės“, 1991). Šiame kūrinyje viskas vaizduojama iš pačios Undinės žvilgsnio, tai Undinės monologas, jos asmeninis liudijimas. Galima sakyti Bachman novelė yra savotiškas feministinis pareiškimas ar net manifestas – Undinės lūpomis išsakoma kritika ir kaltinimas visai vyrų giminei, kurios kiekvieną individą veikėja vadina tuo pačiu Hanso vardu (pagal pirmo jos sutikto vyro vardą).

Filmas akivaizdžiai ir tiesiogiai neperima visų šių novelės motyvų, tačiau galima išskirti ryškiausius. Filme svarbiausi yra Undinės jausmai, išgyvenimai ir jos santykis, ryšys su vyrais. Kad gyventų žemėje ir turėtų savo balsą, t.y., galimybę kalbėti, Undinei reikia susirasti mylimąjį. Ji siekia peržengti savo ribas ir patekti į taip vadinamą normalų gyvenimą, Undinė nori gyventi tarp žmonių.

Turbūt neatsitiktinai Undinės, t.y., moters veikėjos pasaulis yra vanduo – nebyli terpė. Vyriško – žemės pasaulio dominavimą moters atžvilgiu ir moters siekį iš to išsivaduoti, turėti savo balsą, išrėkti juo minėtus kaltinimus, gerai išryškina minėta Bachman novelė. Prisiminus novelės pavadinimą „Undinė išeina“, filme pabrėžiamas būtent šis išėjimo, atsitraukimo ir, galbūt net, išsivadavimo motyvas. Undinė galiausiai „išeina“, ji pati palieka savo mylimąjį. Nežinome, ar ji tampa laisva ar laisvesne, bet ji yra individualybė ir pati priima savo sprendimus.

Filmo „Undinė“ stop kadrai.

Petzoldas pasinaudoja abejomis Undinės mitų versijomis: tiek klasikine de La Moto Fukė, tiek feministine Bachman. Pastaroji versija sutelkia visą dėmesį į moters protagonistę, kuri filme tampa ne tik veikėja, bet ir veikianti, t.y. kitus paveikianti, kitų likimus nulemianti veiksmo dalyvė.

Kaip minėta anksčiau, Undinės veikėja vaizduojama, kaip moteris turinti dvigubą tapatybę, gyvenanti dvigubą gyvenimą. Dviguba moters tapatybė – mėgstama režisieriaus Petzoldo filmų tema, pasak jo, pirminis šios temos įkvėpimo šaltinis yra Alfredo Hitchcocko filmas „Vertigo“ („Svaigulys“, 1958). Petzoldas labai mėgsta šį filmą, tačiau jame viskas vaizduojama iš vyriško žvilgsnio pozicijų (tai būdinga didžiai daugumai klasikinio kino). Vokiečių režisierius teigia visada norįs įsivaizduoti šią „Vertigo“ istoriją, kokia ji būtų moters akimis. Būtent tai jis padaro „Undinėje“: galiausiai, ji čia pati sprendžia savo likimą.

Pasakodamas apie asmeninius motyvus imtis mitinės undinės istorijos Petzoldas interviu prisimena savo vaikystę, kaip jis užaugo tarp dviejų Vokietijos upių: Reino ir Vuperio. Apie abi šias upes sklido tam tikros istorijos. Reinas – didelė upė, kuria, pasak Petzoldo, gali įsivaizduoti, kad nukeliausi į bet kurį pasaulio kraštą, Vuperis – visai priešingai, tapatinamas su ribomis, tai lyg mitinė Stikso upė, kurią perplaukęs nežinia ką rasi. Abu šiuos upių apibūdinimus režisierius pritaiko kino, kaip meno sampratai – kinas kviečia kažkur keliauti ir kartu peržengti ribas.

Vienas pasikartojančių motyvų Petzoldo „Undinėje“ – tai nėrimas po vandeniu ir užmaršties motyvas, kurį dar kitaip galima pavadinti bandymu prisiminti (susigražinti) tai, kas buvo pamiršta. Pats nėrimo veiksmas gilyn į filme dažnai matomus tamsius vandenis simbolinėje plotmėje gali būti suprastas, kaip bandymo prisiminti ir susigrąžinti „praėjusį laiką“ metafora.

Šis pastovus nėrimas gilyn yra ir bandymas peržengti tam tikras ribas, įžengti į kitą pasaulį. „Undinėje“ yra aiškios ribos – tai žmonių ir mitinių būtybių ribos, jas išreiškia minėti vandens ir žemės elementai. Mitinių būtybių pasaulis yra nežmogiškas – vandens pasaulis, jis pasiekiamas tik iš dalies, negiliai, niekada iki galo. Tai pasąmonės pasaulis, anapusybė, gelmėse nusėdę archetipai ir mitai su antgamtinių galių turinčiomis būtybėmis, kurios saugo žmonijos kultūrinės atminties klodus.

Petzoldas, beveik visus filmus iki šiol statė kartu su savo geriausiu draugu ir mokytoju, kino kūrėju Harunu Farockiu. Didžiausias bendradarbiavimas vyko scenarijaus kūrimo procese. 2014 m. šį kūrybinį tandemą išskyrė netikėta Farockio mirtis. Petzoldas ne kartą pripažino, kad dėl šios netekties išgyvena iki šiol ir su mirusiu bičiuliu vis dar diskutuoja mintyse.

„Undinės“ filme nelemta laimingai išsipildyti Undinės ir Christopho meilei, ją nutraukia netikėtos aplinkybės, po ko abejų veikėjų pastangos sugrįžti atgalios, vėl susitikti ir laimingai gyventi tampa neįmanomos. Juos skiria aiškias ribas brėžiantys vandens ir žemės pasauliai. Šis bandymas susigrąžinti, ištraukti iš nebūties tai, kas prarasta gali būti tam tikra paties Petzoldo dvasinės būsenos išraiška netekus artimo draugo. Nėrimas gilyn, kaip nardymas ne tik savo atmintyje (ar užmarštyje), pasąmonėje, bet ir kaip, orfėjiškos (nes bergždžios) pastangos nusileisti į tamsos karalystę pas savo prarastąją(jį).


Straipsnis iš ciklo „Kinas, istorija ir atmintis“.

Veiklai vykdyti buvo skirta Lietuvos kino centro stipendija


0 comments on “Gilyn į tamsius vandenis. Christiano Petzoldo filmas „Undinė“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s