Kartais norime būti apgauti

16 birželio, 2024
Skaityti 4 min

Kalbėdama apie savo 1974 m. sukurtą prieštaringai vertinamą filmą „Naktinis portjė“ (it. Il portiere di notte), kuriame atskleidžiami tamsūs ir sudėtingi santykiai tarp buvusio SS karininko ir koncentracijos stovyklos išgyvenusios moters, italų režisierė Liliana Cavani paminėjo jo įkvėpimo šaltinį. Ji atskleidė, kad buvo paveikta patirties kuriant dokumentinį filmą „Pasipriešinimo moterys“ (it. La Donna Nella Resistenza), kuriame buvo įtraukti interviu su moterimis, išgyvenusiomis koncentracijos stovyklas. Viena iš šių moterų padarė didelę įtaką L. Cavani, pasakydama, kad „ne kiekviena auka yra nekalta“, ir ši mintis suformavo sudėtingą filmo naratyvą. Argentiniečio režisieriaus Mariano Pensotti naujausias spektaklis „La Obra“, parodytas gegužės 30 d. tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“, taip pat tyrinėja sudėtingus atminties ir tiesos klausimus. Kaip ir L. Cavani filme, M. Pensotti spektaklyje, pateiktame dokumentinio teatro formatu, nagrinėjamas istorinės atminties atkūrimo procesas, kuris atskleidžia ne tik individualias traumas, bet ir kolektyvinius išgyvenimus bei jų interpretacijas. „La Obra“ parodo, kaip subjektyvi atmintis ir asmeninės istorijos gali formuoti, deformuoti ir kartais net apgauti visuomenę.

Lenkijos žydas Simonas Frankas, kurio fizinio pavidalo scenoje taip ir nepamatome, kuria savo praeities rekonstrukciją, kuri pamažu tampa tikrove ir bendruomenės istorijos dalimi, kol galiausiai paaiškėja, kad jo pasakojimas yra iš dalies fikcija. S. Franko iniciatyva atkurti Varšuvos fragmentus Sivoryje, mažame Argentinos miestelyje, ir suvaidinti savo praeitį tampa simboline vietinės bendruomenės atminties dalimi, kuri atveria erdvę tiek kolektyvinei atminčiai, tiek individualiai traumai išreikšti, tačiau atmintis dažnai susipina su užmarštimi ir interpretacijomis, kurios gali iškreipti tikrovę.

Spektaklio struktūra yra daugiasluoksnė, nes lygiagrečiai su Simono Franko istorija vystosi ir šiuolaikinio režisieriaus Valido Mansūro (aktorius Rami Fadel Khalaf) tyrimas. Jis susidomi šia istorija ir nusprendžia ją atkurti scenoje. V. Mansūras vyksta į Argentiną, kur susitinka su penkiais Sivorio gyventojais, dalyvavusiais Franko projekte. Ši metateatrinė struktūra suteikia spektakliui papildomą gylį, nes žiūrovai mato ne tik Franko praeities atkūrimą, bet ir patį atkūrimo procesą bei jo poveikį dabarties žmonėms. Valido Mansūro tyrimas įžiebia dar vieną aspektą – jo paties asmeninės istorijos susidūrimą su Franko praeitimi. Tai ne tik intelektualinis kelias, bet ir emocinė kelionė, kurioje atsiskleidžia palaidoti praeities fragmentai ir režisieriaus santykiai su tėvu. V. Mansūras, kaip tyrinėtojas ir menininkas, reflektuoja savo paieškas ir atradimus, taip suteikdamas spektakliui dar vieną sluoksnį – vidinę kelionę į asmeninę ir kolektyvinę praeitį.

Spektaklis demonstruoja, kaip teatras gali paveikti ne tik tuos, kurie jame vaidina, bet ir tuos, kurie jį stebi. Mėgėjai aktoriai,  įsijaučiantys į Simono jiems skirtus vaidmenis, dažnai susiduria su stipriomis emocinėmis reakcijomis, o jų pasirodymai tampa asmeninėmis transformacijomis. Pavyzdžiui, elektrikas vaidindamas sadistinio nacio vaidmenį, priverstas susidurti su savyje tūnančia tamsa. Tai kelia klausimą: kiek ilgai galima išlaikyti vidinį stabilumą ir atsispirti agresijos priepuoliams? Ši dilema pabrėžia teatro galią ne tik kaip pramogą, bet ir kaip galingą emocinį bei psichologinį įrankį, galintį išprovokuoti ir ištirti žmogaus prigimtį.

Spektaklio scenografija susideda iš pusapvalės sienelės, pritvirtintos ant nenutrūkstamai besisukančio įrenginio, kuris veikia tarsi laiko mašina, nuolat judanti tarp praeities ir dabarties. Šis mechanizmas, kaip simbolinis laikrodis, išreiškia atminties ir tiesos sąvokų kompleksiškumą, atskleidžia tai, kas dažnai lieka paslėpta ar užmiršta, palaipsniui atverdamas ir užverdamas skirtingas scenas. Dialektika tarp vidaus ir išorės, fasado ir užkulisių, pabrėžia dualistines spektaklio temas. Nuolatinis judėjimas personifikuoja nesibaigiantį atminties rekonstrukcijos ir praradimo ciklą, kuris yra esminė spektaklio tema.

M. Pensotti spektaklis taip pat atkreipia dėmesį į istorijos manipuliavimo ir tapatybės vagystės temą. Spektaklio kulminacija, kai paaiškėja, kad Franko pasakojimas buvo melagingas, sugriauna visą kolektyvinį entuziazmą ir parodo, kaip tiesos iškraipymas gali sunaikinti bendruomenės pasitikėjimą ir solidarumą. Ši situacija yra ypač aktuali šiuolaikiniame kontekste, kai netikros naujienos ir dezinformacija gali lengvai paveikti visuomenę. Pavyzdžiui, pernai žurnalistinis tyrimas atskleidė, kad garsi Kanados dainininkė ir aktyvistė Buffy Sainte-Marie visą gyvenimą klaidingai teigė esanti Šiaurės Amerikos indėnė. Tyrimas, pasitelkęs archyvinius dokumentus ir šeimos narių prisiminimus, įrodė, kad dainininkė gimė baltaodžiams tėvams. Ši žinia sukėlė didelį atgarsį Š. Amerikos indėnų bendruomenėje: vieni tvirtino, kad jų kultūros normos leidžia laikyti B. Sainte-Marie savo šeimos nariu dėl jos nuopelnų ginant jų teises, nepriklausomai nuo jos genetinės kilmės​, tačiau kiti teigė, kad Buffy sukūrė melagingą istoriją apie savo kilmę ir ragino atimti jos gautus apdovanojimus, kurie būtų galėję atitekti tikriems indėnų kilmės aktyvistams ir menininkams. M. Pensotti spektaklis „La Obra“ išryškina panašias temas, atskleisdamas, kaip tiesos ir tapatybės reliatyvumas bei manipuliavimas istorija gali sukurti klaidingą realybę, kuri galiausiai sugriūna, palikdama gilų emocinį ir socialinį poveikį bendruomenei.

„La Obra“ yra įžvalgus spektaklis, kuris ne tik papasakoja intriguojančią istoriją, bet ir kviečia žiūrovus apmąstyti, kaip mes suvokiame ir interpretuojame praeitį. Kūrinys skatina diskusijas apie atminties vaidmenį formuojant mūsų tapatybę ir bendruomenės naratyvą, taip pat kelia klausimus apie tiesos ir fikcijos ribas. Tai neabejotinai yra gilus ir provokuojantis spektaklis, kuris priverčia susimąstyti apie tai, kaip mes atkuriame ir suvokiame savo istoriją. Žiūrovai kviečiami apsvarstyti, kaip istorinės atminties atkūrimas gali būti paveiktas asmeninių ambicijų, traumos ir kolektyvinės fantazijos. Iškyla klausimai apie tiesos subjektyvumą ir mūsų norą tikėti tuo, kas mus paguodžia. Galop taip ir nepaaiškėja, ar Simonu Franku apsimetęs karo nusikaltėlis megalomanišką keturiasdešimt metų trūkusiu spektaklio tobulinimu siekė atpirkti kaltes ar kaip tik norėjo iš naujo pasimėgauti savo aukų kančia. Tiesa ne visada gali išlaisvinti. Kartais norime būti apgauti.

Autorius

Leave a Reply

Previous Story

Požeminės upės čiurlenimas

Next Story

Naujos kuratorinės praktikos klimato kaitos laikais: projekto „Ieškant sodo anapus žmogaus žvilgsnio“ baigiamoji sesija Vilniuje

Latest from Blog

Agnė Jonkutė | Atminties Žemė

LDS galerijos „Arka“ informacija 2024 05 10 – 06 01 Gegužės 10 d. LDS galerijoje „Arka“ pradeda veikti Agnės Jonkutės paroda „Atminties

Discover more from KRITIKOS ATLASAS

Subscribe now to keep reading and get access to the full archive.

Continue reading

Siūlomi įrašai

Požeminės upės čiurlenimas

Esė apie praeitį ir vaiduoklius

Linkolnas bardo: apie praeitį ir apie gyvųjų ir mirusiųjų bendravimą

George‘o Saunderso knygos recenzija