„Esminis Hamleto lūžis susijęs ne su naujų temų plėtote ar įgūdžiais konstruoti apibrėžtesnį, griežtesnės formos siužetą; veikiau tenka kalbėti apie sodrią vidujybės reprezentaciją, sukurtą naujomis drąsaus nutylėjimo priemonėmis. Jis buvo permąstęs, kaip sudėlioti tragediją į vieną visumą – būtent, buvo permąstęs, kiek reikia atskleisti priežastinių tragedijos siužeto ryšių, kad jis būtų paveikus, kiek reikia aiškinti psichologinių personažo motyvų, kad jis būtų įtaigus. Šekspyras atrado, kad gali nepamatuojamai pagilinti savo pjesių poveikį, sukelti ypač savotišką ir labai emocingą atsaką publikos ir savo paties širdyje, jei atsisakys kertinio paaiškinimo, tuo pačiu atmesdamas loginius ryšius, motyvus ar etinius principus, kuriais buvo grindžiamas plėtojamas veiksmas. Svarbiausia buvo ne sugalvoti mįslę, kurią reikia įminti, bet sukurti tikslingą neaiškumo miglą. Ši migla, suprato Šekspyras, spinduliuoja neregėtą energiją, kuri buvo bent jau iš dalies blokuojama arba sulaikoma suprantamų, ramybę teikiančių išaiškinimų.“
Stephen Greenblatt „Vilas ir pasaulio valia“. Vertėja Jūratė Levina. Vilnius: Mintis, 2007. P. 311
Fotografija: William Henry Fox Talbot – The Open Door, 1844. Metropoliteno meno muziejus, CC0. https://www.metmuseum.org/art/collection/search/283068
