Kalbėti, kad neįmanoma kalbėti apie Hirosimą

6 rugpjūčio, 2022
Skaityti 1 min

Autorius: Tomas Genevičius


„Kaip meilėje egzistuoja iliuzija, iliuzija, kad niekuomet negalėsi užmiršti, taip ir aš turėjau iliuziją dėl Hirosimos – maniau, jog niekad jos neužmiršiu. Kaip meilėje.“

Marguerite Duras „Hirosima, mano meile“1

„Hirosima, mano meile“ (1959) pagal užsakymą turėjo būti auklėjamasis dokumentinis filmas apie atominės bombos žalą. Režisierius Alain Resnais, iki tol dirbęs dokumentikos srityje, darbus pradėjo kartu su Chrisu Markeriu, kuris greitai pasitraukė iš projekto.

Dėl neįmanomybės parodyti Hirosimą pasitraukti ketino ir Resnais. Prieš tai jis dar išreiškė norą susitikti ir aptarti filmą su rašytoja Marguerite Duras. Susitikimas pakeitė šio filmo formą ir tikslą. Po ilgų pokalbių jie nusprendė, kad filmo pagrindas bus meilės istorija, kur veikėjų asmeninė istorija persipins su Hirosimos tema.

Veikėjų pokalbis vos prasidėjus filmui – nėra įprastas, sklandus dialogas, tai pokalbis neturintis nei pradžios, nei pabaigos, beveik nebylus, nevaržomas apsikeitimas prisiminimais, kurie nesutampa, prieštarauja vienas kitam, kaip keičiasi ir mainosi šių dviejų meilužių kūnai, čia nusėti atominiais pelenais, čia išpilti prakaito.

Nors kalbose nebegrįžtama prie Hirosimos, praeitis tarsi pelenai nusėda dabartį, apsikeitimas prisiminimais tęsiasi viso filmo metu. Tai ne tik dviejų meilužių dialogas, bet ir pokalbis su mirusiais, su pačiais savimi praeityje, su rytojaus diena.

Nesklandaus dialogo, o kai kada net vidinio monologo scenos atitinka režisieriaus Resnais ir scenarijaus autorės Duras mintį, kad Hirosimos tragedijos ir siaubo neperteiks jokie žodžiai ir vaizdai, kad „neįmanoma kalbėti apie HIROSIMĄ. Daugių daugiausia galima kalbėti, kad neįmanoma kalbėti apie HIROSIMĄ.“

Scenas, perteikiančias ką galvoja, ką savo sąmonėje mato veikėjas Resnais naudojo ir kituose filmuose (daugiausia „Praėjusiais metais Marienbade“, 1961) tokiam kino pasakojimo būdui Bruce‘as F. Kawinas suteikė „mindscreen“ – „minčių ekrano“ terminą. „Kai veikėjai fantazuoja, prisimena ar susitelkia į tam tikras vietas ir įvykius, kamera atlieka jų dėmesio judesius“ – rašo Kawinas2.

Filme yra kelios ilgos vidinę veikėjos minčių eigą perteikiančios scenos. Nufilmuotos judančia kamera, lydimos Emmanuelle Riva balso ir Giovanni Fusco muzikos, tai – eseistiniam kinui artimos scenos. Jos įsimena labiausiai ir po kurio laiko atrodo, kad filme jų yra kur kas daugiau.


  1. Marguerite Duras Hirosima, mano meile. Vilnius: Vaga, 2006. P. 24
  2. Bruce F. Kawin Mindscreen: Bergman, Godard, and first person film. Princeton University Press, 1978.


Straipsnis ir video esė iš ciklo „Kinas, istorija ir atmintis“.

Veiklai vykdyti buvo skirta Lietuvos kino centro stipendija


Autorius

Previous Story

Stephen Greenblatt „Kerai karaliui“

Next Story

Rasa Žukienė: tuomet plykstelėjo Romo Kalantos liepsna

Latest from Blog

Discover more from KRITIKOS ATLASAS

Subscribe now to keep reading and get access to the full archive.

Continue reading

Siūlomi įrašai

Wimo Wenderso puikios dienos

Filmo „Puikios dienos“ recenzija

Atspindžio tikrovė arba kino gamybos džekilai ir haidai

Filmo „Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“ recenzija