Nuo akimirkos, kai 1972 gegužės 14 d. Kaune užsidegė Romo Kalantos laisvės liepsna praėjo penkiasdešimt metų; tų įvykių amžininkus, liudininkus ir dalyvius buvo galima sutikti Kauno centriniame pašte parodos „1972. Pramušti sieną“ atidaryme.
Kaip kataloge teigia šios parodos kuratorė prof. dr. Rasa Žukienė: „net ir penkiasdešimčiai metų praėjus, Romo Kalantos žingsnis tebegniaužia kvapą. Nota bene, dar ir dabar tas žingsnis kelia ne tik pagarbą, bet ir diskusijas apie to veiksmo prasmę, priežastis ir pasekmes. Greta šių svarstymų akimirksniu susirikiuoja klausimai apie patį Romo Kalantos asmenį bei visuomenės laikysenas ir pasirinkimus: kolaboravimą ir pasipriešinimą, prisitaikymą ir išdavystes, pasiaukojimą ir kasdieninio darbo prasmes. Vienaprasmių atsakymų beveik nerandama.“1
Paroda „1972. Pramušti sieną“ kalba apie tai, kas vyko to meto kultūroje ir sociume, siekia rezonuoti su lankytojo žinojimu, atmintimi, žadinti asmeninius patyrimus.
Apie plačią parodos pasakojimo liniją, netradicinės erdvės iššūkius, retai rodomus to meto dailininkių moterų kūrinius, meno vaidmenį visuomenėje ir kitus dalykus kalbamės su parodos kuratore, menotyrininke prof. dr. Rasa Žukiene. Paroda Kauno centriniame pašte vyks iki rugpjūčio 31 d.
Kristina Budrytė-Genevičė:
Paroda „1972. Pramušti sieną“ neapsiriboja vien meno objektais ir dailės kūriniais, bet įtraukia ir istorinius objektus, mados, teatro, muzikos ar kasdienybės artefaktus. Ar galima šią parodą priskirti kokiam tai vienam tipui ar kategorijai? Galbūt sąmoningai siekėte kokia griežta trajektorija ar pasakojimo linija pakreipti šią parodą?
Rasa Žukienė:
Dabar tapo madinga vis kalbėti apie „auditorijų plėtrą“, kuo didesnio kiekio lankytojų pritraukimą į muziejus ir parodas. Tačiau kaip tai pavyksta padaryti? Komunikacija ir reklama tikrai nedaug begali, jei nėra vidinio poreikio, jei idėja pernelyg teorinė ir nepaliečianti lankytojo širdies, atminties, nerezonuoja su jo žinojimu ar patirtimis. Kuruodama parodas visad galvoju apie tai. Parodos „1972. Pramušti sieną“ yra būtent tokia – žadinanti asmeninius patyrimus. Mano tikslas buvo sukurti parodą lyg „blokbasterį“ – didelės apimties, įvairią, paveikią emociškai, nenuobodžią, bendrą žinojimą išplečiančią parodą. Neskirtą vien menotyrininkams. Skirtą ir tiems, kurie paprastai į parodas nevaikšto. Pasakojimo linija plati kaip potėpis aliejinėje tapyboje. Lyg vienu mostu atkurta tai, kas vyko kultūroje ir sociume XX a. 7-9 deš., laikotarpyje, kuris siejasi su modernizacija, Romo Kalantos protestu ir po jo užslinkusia brežnevine stagnacija.
K.B.-G.:
Papasakokite apie parodos rengimo iššūkius. Pvz., kaip kilo mintis surengti parodą tokioje netradicinėje erdvėje?
R.Ž.:
Buvo tradiciškai galvota apie Kauno Paveikslų galeriją. Bet vėliau įvyko draugiškas parodinių erdvių pasidalijimas su kuratoriumi Arvydu Žalpiu: Marina Abramovič ir aiškiau, ir svarbiau… „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė pasiūlė rengti parodą Kauno centriniame pašte. Iššūkių ten atsirado netikėtai daug. Dabar turiu karčios patirties, ką reiškia kurtis „netradicinėse erdvėse“ be infrastruktūros, ir kitą parodą norėčiau rengti „tradicinėse“ muziejinėse erdvėse. Pasakysiu trumpai – penkiasdešimt metų be jokio gailesčio nudrengtame pašto pastate teko ieškoti sprendimų, kaip eksponuoti, neliečiant senųjų sienų, nes šiandien tai kultūros paveldo objektas.
K.B.-G.:
Paroda ir atskiros dailės ekspozicijos suskirstytos į daugybę įvairių potemių. Ar buvo tokių dailės kūrinių, kurių nepavyko įterpti į vieną potemę ar kategoriją?
R.Ž.:
Čia jau mūsų su dailės dalies ko-kuratore Genovaite Bartuliene kūrybinė virtuvė… Ekspozicijoje nėra nė vieno kūrinio, dėl kurio reikalingumo abejotume. Visi kūriniai gana tiesiogiai pasakoja apie aną laiką. Atsisakėme mįslingų alegorijų, mitinio mąstymo apraiškų.
K.B.-G.:
Dalis paveikslų buvo rodomi jau tuo metu, kai buvo sukurti, o kai kurie buvo slepiami, kuriama „į stalčių“. Gal kažkokių objektų, eksponatų, kūrinių nepavyko įtraukti į parodą?
R.Ž.:
Tokia jau mūsų dailės specifika, kad tuose „stalčiuose“ būta nelabai daug alternatyvių kūrinių. Be to, pritaikius neutralų pavadinimą, beveik viskas būdavo eksponuojama, jei tik pats menininkas nebūdavo užsitraukęs ideologų rūstybės. O ji buvo skaudžiai palietusi Saulę Kisarauskienę, Kazę Zimblytę, Mariją Teresę Rožanskaitę, Vladislovą Žilių, Antaną Matulevičių. Jų kūriniai yra šioje parodoje. Vieno kito kūrinio nepavyko gauti dėl savininkų nuostatų. Manau, kad jie dabar gailisi.
K.B.-G.:
Pakalbėkime apie parodos dailininkes moteris, jų nėra daug, bet jų darbai išsiskiria. Ką galima pasakyti apie šių menininkių padėtį, jų galimybes kurti griežtai sureguliuotame gyvenime, jų kūrybos svarbą ir asmenybių likimus?
R.Ž.:
Šioje parodoje žiūrovai žavisi retai rodomais Saulės Kisarauskienės ir Valerijos Ostrauskienės kūriniais. Saulė Kisarauskienės iliustracijos Edurado Mieželaičio knygai „Aviaeskizai“ 7 dešimtmetyje susilaukė tokios sovietinių meno ideologų rūstybės, kuri šiandien būtų laikoma patyčiomis. Galima įsivaizduoti, kai tai paveikė jauną menininkę. Bet man įdomu ir dar vienas dalykas. Saulės Kisarauskienės kūrybos niekinimo istorija buvo žinoma, aprašyta menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės. Bet šis nuostabus ciklas per laisvės metus regis taip ir nebuvo eksponuojamas. Dailininkė, kilusi iš Kauno, pati jį atvežė ir padovanojo Nac. M. K. Čiurlionio dailės muziejui. Inertiškumas ir užmarštys pasitraukia lėtai, todėl reikia rengti parodas. Panaši padėtis ir su Valerija Ostrauskiene. Amžininkų labai vertinta dailininkė keistuolė po jos mirties tapo beveik nežinoma, darbai išsklaidyti. O štai Marijos Teresės Rožanskaitės palikimas ir rūpestingai saugojamas sūnų, ir išstudijuotas, menotyroje įtvirtintas nuo sovietinės sistemos nukentėjusios menininkės įvaizdis. Kai parodoje jos kūrinį patalpinau Romo Kalantos ekspozicijos salėje, tapybos darbas „Aikštėje“ (1975), dailėtyrininkų interpretuotas kaip asmeninės dailininkės kančios priminimas, šios parodos kontekste nušvito naujais prasminiais atspalviais, suskambo plačiau ir parodė šios menininkės platesnį diapazoną ir meninę jėgą.
K.B.-G.:
Nuo Romo Kalantos susideginimo praėjo 50 metų, bet vis dar galima sutikti tų įvykių amžininkų, liudininkų ir dalyvių. Ar buvo daug tokių žmonių atėjusių į parodos atidarymą?
R.Ž.:
Į parodos atidarymą 2022 gegužės 14 dieną atėjo didžiulis žmonių kiekis. Neabejoju, kad būta ir 1972 m. įvykių Kaune dalyvių. Bet dar svarbiau, kad visus tris mėnesius, kai veikia paroda, apsilanko ir tų įvykių liudininkai, ir Romo Kalantos draugai, ir visi turi, ką papasakoti. Įvykiai ir atsiminimai tebėra gyvi, o artefaktai juos dar labiau ryškina ir gaivina.
K.B.-G.:
Rengiant 1972-ųjų parodą ilgą laiką gyvenote įvairiais kitų prisiminimais, liudijimais, kūriniais, o ką Jūs pati prisimenate iš to meto? Kaip išgyveno, kaip reagavo Jūsų aplinka? Kaip reagavo žmonės tuo metu gyvenę ne Kaune?
R. Ž.:
Tą gegužę vaikiškoje mano atmintyje tuo metu užsifiksavo nuojauta, kad Kaune vyksta kažkas ypatinga. Ir dar prisimenu savo namų tylą, draskomą tik užsienio radijo stočių garsų. Tomis dienomis sklido beveik iš visų daugiaaukščio langų.
K.B.-G.:
Parodos atskaitos taškas – 1972 metai, Romo Kalantos auka ir svarbūs po to kilę visuomeniniai bei kultūriniai įvykiai ir pokyčiai. O ar okupacijos metais Lietuvos kultūroje, menuose buvo kokios nors laisvės sėklos dar iki to momento? Ar įmanoma atsakyti į klausimą, kokie kultūriniai procesai, įvykiai ar tendencijos mene paruošė 1972-ųjų dirvą?
R.Ž.:
Rimtas ir platus klausimas, dabar jau plačiai nagrinėjamas istorikų ir menotyrininkų. Nors ir gniaužiami, iki 1972 metų aktyviai, pusiau slaptai veikė etnokultūrininkai romuviečiai, Lietuvos Katalikų bažnyčios tikintieji (jaunimas ir ypač moterys vienuolės). Kaune ir Vilniuje kasdien buvo ryškiai pastebimi hipiai, netyli buvo ir menininkų bohema. Kultūros raidą 7 deš. buvo stipriai teigiamai paveikęs N. Chruščiovo paskelbtas, o paskui vis labiau gniaužtas Sovietų sąjungos modernizacijos kursas. Bet, kaip sakoma, „džinas jau buvo paleistas iš butelio“. Kūrybiniai procesai teatre, tapyboje, taikomojoje dailėje, muzikoje 7 deš. darėsi vis laisvesni. Stojus brežnevinei stagnacijai (tuomet bandė vadinti „brandžiu socializmu“), ideologai vėl puolė sekti, valdyti ir bausti. Tuomet plykstelėjo Romo Kalantos liepsna.
K.B.-G.:
1972-ųjų įvykiai sukrėtė visą šalį ir ne tik Lietuvą, tai žinomi istoriniai įvykiai. Kaip mes atrodome Vakarams su šita istorija? Ar tai unikalus atvejis, ir jiems reikia platesnio paaiškinimo?
R.Ž.:
Kalbant bendrai, Vakaruose šie įvykiai mažai žinomi, nors moksliniuose istorikų veikaluose užfiksuoti. Žinia apie įvykius Kaune 1972 metais per kelias dienas pasiekė JAV gyvenusius lietuvių emigrantus. Parodoje yra nuotrauka, kurioje užfiksuota JAV lietuvių vieša protesto prieš sovietus demonstracija. Deja, dabartiniams žmonėms Vakaruose tenka ilgokai aiškinti, kas ir kodėl įvyko, kodėl Kaunas vis dar taip skaudžiai ir ryškiai prisimena. 7-8 deš. Vakarų pasaulis ir to meto Lietuva – tik šiek tiek, daugiausiai per roko muziką ir madas susisiekiančios paralelės.
K.B.-G.:
Ar šiais laikais neprarandame gebėjimo suprasti Ezopo kalbą, perskaityti slaptas tų laikų kūrinių mintis?
R.Ž.:
Pasaulis gi margas. Kai kas nemoka jokios kalbos. Tokie žino viską.
K.B.-G.:
Galbūt pastebėjote tų meto drobėse kokį nors pasikartojantį motyvą, objektą, spalvą, ar plačiau – žanrą, kaip to laikotarpio, tos santvarkos žymę, kodą, būdingą to laiko menininkams?
R.Ž.:
Ak, mokslinės disertacijos vertas klausimas, palikim jį. Manoji buvo apie kitką.
K.B.-G.:
Ką manote apie parodos „1972. Pramušti sieną“ visuomeninę ar net politinę reikšmę? Kiek paroda, kalbanti apie laisvės viltis ir kūrybą totalitarinės priespaudos metais gali suteikti vilties, nepamiršti idealizmo ir meno vaidmens visuomenėje?
R.Ž.:
Esu realistė. Reikšmių neišdidinu. Tik žinau, kad kai ką dar galima daryti, kad nebūtume tokie plokščiagalviai. Džiaugiuosi, šios parodos rengimui radusi bendraminčių, visiems jiems nuoširdžiai dėkoju už bendradarbiavimą. Paroda „1972. Pramušti sieną“ tapo vienu prasmingiausių „Kaunas 2022 įvykių“, kuris savo netuštumu įstrigs žmonių atmintyje. Labai gaila, kad ji veikia tik vasaros metu. Per pirmąjį mėnesį šią parodą aplankė keturi su puse tūkstančio žmonių. Paprastai meno parodos Lietuvoje negali pasigirti tokiais lankytojų kiekiais. Na o viltys, idealizmai, gebėjimas kurti visais laikais buvo pasionarijų našta ir džiaugsmas.
- 1972. Pramušti sieną. [Katalogas]. Kaunas: VšĮ „Kaunas 2022“. 2022. P. 86.
