Autorė: Gerda Šeirė
Daivos Kairevičiūtės parodos „Juodi taškai baltoje jūroje“ anotacijoje suformulavusi tezę, jog šokio žodynas yra vienas perspektyviausių autorės kūrybos interpretacijos priemonių, nebeturiu kur trauktis. Išsisupu Algio Mickūno „Summa erotica“ sūpynėse ir šoku. Tiesiai į baltąją jūrą, kosminiame vandenyne ieškodama žvilgsniui atskaitos taškų. Kultūrinio antstato skraistė plevena, plūduriuoja užnugaryje, Algio Mickūno energingas balsas ir žvalus juokas dar kurį laiką melodingai dėsto Rytų ir Vakarų mąstymo perskyras, išraiškų patirtį ir dvilypę metafiziką, kol parodos vizualinėje partitūroje pagrindinę temą palaipsniui perima autorės erotinis jautrumas.
Būtent pirmapradis erosas išskleidžia dinamišką, žaismingą autorės kūrybos vaizdiniją, išpildo vaizduotės sutelktą energiją per judesį bei maginį biotopą. Balta erdvė užsipildo jausmų muzika, kūrybinėmis manifestacijomis bei autentiškais eroso išraiškų ir niuansų apmąstymais. Kurie fenomenai yra veiksniai, įgalinantys vystytis menininkės vaizdinių pasaulį, ar turi įtakos kritikos šviesa, kultūrinio antstato trąšos, diskursinis klimatas, naratyvinės srovės ‒ klausimai niveliuojasi.
Apsirengusios fantazija, susipynusios skirtingas normas ir kultūrinių aibių dėsnius Daivos Kairevičiūtės moterys unikalios ir kiekviena jų nenugalima pasaulio vandenyne savąja autonomija. Autorė nuosekliai ir jau seniai yra pagavusi rytietišką besiplečiančios energijos srautą ir vakarietiška froidiška frustracija retai atsispindi jos kūryboje. Autentišką iracionalų kūrybos biotopą sudaro įvairialypių veiksnių sąveika, tad sklendžiu besigrožėdama kaip subtiliai kūriniuose erosas įdarbinamas fenomenų šaltiniu, kaip vidinė tyla ir koncentracija tampa vertybiniais komponentais formuojant išraiškoms tinkamas terpes, kaip praktikuojant savąjį vidinį šokį pasaulis pajungiamas ir išsukamas, kol virsta baltuma, kaip graikiškosios ikonografijos gestai susipina su rytietiškais motyvais, kaip elegantiškai minčių plastika lenktyniauja su grafine.
Daivos Kairevičiūtės paroda „Juodi taškai baltoje jūroje“ Pamėnkalnio galerijoje. Foto: Justinos Tulaitės
Racionalesnę semantinę dinamiką tenka įveikti susidūrime su išoriniu pasauliu fotografijose. Čia pastanga išlaikyti tik savąją tėkmę bei autonomišką maginį erdvėlaikį tampa komplikuotesne: sudėtingiau transformuoti atpažįstamos aplinkos nuskaitymą. Autorė ryžtingai tikrinasi, o gal kviečia pasitikrinti gyvenamosios epochos kultūros kontekstus ir institutus: išnyra deivė/vaidilutė/nuotaka/asketiška šamanė; dronografinis siužetas performuojamas ir žmogus gemalo pozoje suprojektuojamas vertikalėje ‒ pilies (valdžios) simbolikos fone; santuokos instituto pakopose ‒ opozicinis senosios Europos deivės ir naujųjų amžių kario dialogas. Pramogų kultas įneša diskrečiausią judesį, randasi įtrūkiai. Stebime atspindį kaip daugiarankis Šiva paklūsta trinariam ritmui Vakarų pasaulio vandenyne. Šiuolaikiniai tapatybės kūnai susipina, virsta miesto barokiniais bareljefais, alsuojančiais susiraizgiusia polimorfine erotika. Kol sustingę olimpiniai dievai sprendžia gyvybinės energijos iššūkius, gyvosioms tenka rūkyti kamputyje. Ir tik sustingęs objektas, tarsi pakibęs virš ekosistemos komponentas, kvestionuoja žaismę ir grąžina kuriam laikui neramų protą į sumaištį ‒ ir pradžios, ir pabaigos klausimas apie Afroditę, virstančia Šyvos žmona, o gal ir įsidarbinusia vitrinoje meno manekenu, ar vergaujančia populiariajai kultūrai, ar tarnaujančia šiuolaikinio meno apropriacijoms. Praplaukiu gilyn į lengvumą.
Išnirusi prisėdu ir sumerkiu dar paskutiniam kartui kojas į tuštumos jūrą, atpalaiduoju sąmonę. Scenografiniai vaizdiniai vienas po kito pulsuojančiai išsilieja, priartėja grynosios spalvos ir išsprogsta. Magiškas erosas įsuka vaisingus savitų, oranžinių, ryškių idėjų pasaulius, kuriame turi vietos ir autonomiškas žiūrovo žvilgsnis. Įkvėpta piešinių spalvinu fotografijas ‒ iš pradžių visas raudonai, tada geltonai, vėliau užlieju oranžine. Užplūsta energija, apima gyvybingumo jausmas ir veržlumas. Tęsiu magines transformacijas ‒ levituoju taikoje, sujudintą vidinę energiją mokausi valdyti gėlių žiedais, išsinerti iš fizinių rėmų, žongliruoti tarp pirštų aistra ir šokti kartu su savo idėjomis formuojant naujų pasaulių struktūras, o kritiniam momentui atėjus „pasikaustyti“ raudonomis širdelėmis. Kyla klausimų: ar šie darbai atitinka konkrečių moterų charakterius, patirtas aplinkybės, ką reiškia šių spalvų pasirinkimas, kodėl tik vienas darbas apie mėnulį užpildytas spalva, ar dažnas galerijos žiūrovas matuojasi šias išraiškas, ar vienodai įgyja magiškos energijos, ar neprailgo skaitytojui ši vaizduotės treniruotė?
Atsisveikinimui žaismingai tūpteliu reveransui pėda slapčia pakeldama pariedėjusį ikrą ‒ pasilaikysiu kai reiks išauginti naują vaizdingą, erosu prisodrintą pasaulį.
Daivos Kairevičiūtės paroda „Juodi taškai baltoje jūroje“ Pamėnkalnio galerijoje vyks iki 2023 m. sausio 20 d.
