Autorius: Tomas Genevičius
Tarptautinis kino žurnalas Sight and Sound (leidėjas Britų kino institutas) nuo 2017-ųjų kasmet vykdo geriausių video esė rinkimus. Video esė – daugiau nei dešimtmetį gyvuojanti videografinės kino kritikos rūšis, kiekvienais metais sulaukianti vis daugiau dėmesio. Video eseistų bendruomenė auga kiekybiškai ir kokybiškai, šiuo metu ne vienoje šalyje žanras egzistuoja ne tik, kaip sinefiliška ar kritinė praktika, bet ir kaip akademinis kinotyros ar tarpdisciplininis žanras.
Galima išskirti keletą dažniausiai pasitaikančių video esė tipų, vis tik, neretai kūrėjai savo darbuose apjungia įvairius tipus ir technikas vienu metu. Viena dažniausiai pasitaikančių – užkadrinio balso esė, kuomet pasakotojo balsas veda žiūrovo dėmesį ir yra derinamas su analizuojamu audiovizualiniu turiniu. Panašiu principu veikia ir esė, kurioje vietoje balso naudojamas tekstas titruose, tik čia dar didesnis vaidmuo tenka montažui. Daugybę įvairių kino citatų trapusavyje derina supercut‘o video esė – kompiliacija akcentuojanti vieną kurį pasirinktą bendrą filmų ar net skirtingų režisierių kūrybos bruožą, savybę, temą. Kitas ryškus video esė tipas – darbalaukio (angl. desktop) video, kuomet patys eseisto veiksmai kompiuterio ekrane (teksto rinkimas, video peržiūra ar stabdymas, programų langų atidarinėjimas ar kaita) yra fiksuojami ir tampa video medžiaga. Nors video esė jau yra nusistovėjęs žanras su savais privalumais ir trūkumais, taisyklėmis ar klišėmis, dalis kritikų/kūrėjų nenustoja ieškoti naujų – eksperimentinių ar poetinių šio žanro formų. Šias tendencijas gerai atspindi kasmetinės video esė apžvalgos.
Lyginant su tradicine kino kritika, video esė, dėl savo edukacinių tikslų, intertekstualios formos ir reiškimosi erdvės (atviros internetinių video transliavimo platformos), pasižymi demokratiniu santykiu su kino medija, o jos temų įvairovė didesnė (neapsiriboja tik vertinančia kritikos funkcija). Lietuvoje video esė dar nepaplitusi kritikos ar kinotyros srityje (pvz., praėjusiais metais publikuoti vos keli darbai), kol kas nėra nagrinėjama ar dėstoma akademinėse institucijose.
Šių metų Sight and Sound video esė apklausa reprezentuoja multikultūriškumą (balsuotojai net iš 21 šalių), temų, metodų, formų, žanrų įvairovę. Renkant geriausius 2022 m. darbus dalyvavo 44 kino/meno kritikai, kūrėjai, tyrėjai ir kuratoriai (Lietuvai atstovavo šio straipsnio autorius), bendrai nominavę 181 skirtingų darbų.
Daugiausia nominacijų kino žurnalo apklausoje pelnė Liz Greene esė „Spencer Bell, Nobody Knows My Name“ , ji paminėta 7 kartus. Maryam Tafakory „Nazarbazi“, Marijos Hoffman „Maria’s Marias“ ir Evos Hageman „Shiplap“ sulaukė 6 paminėjimų. Evelyn Kreutzer „Footsteps“, Cormac Donnelly „Can I Remember It Differently?“, Josepho Binotto „Synced“ ir kolektyvinis video „Hands of the Future“ – nominuoti po 5 kartus, o autorių duetas Cristina Álvarez López ir Adrianas Martinas apklausoje paminėtas su 7 skirtingais video.
Straipsnyje pristatau savo 2022 metų video esė rekomendacijas, kurias taip galite rasti ir Sight and Sound svetainėje.
Stephen Broomer (Art & Trash) „Borrowed Dreams: Joseph Cornell and the Archive as Psychic Imprint”
ir
Dvi kanadiečio kinotyrininko Stepheno Broomerio video esė skirtos eksperimentinio kino kūrėjams, tai sritis, kuri šiandien dažnai nepelnytai pamirštama kino istorijos vadovėliuose, festivaliuose, kritikų darbuose. Abejose esė Broomeris pateikia intriguojančią kino kalbos ir technikos analizę.
Video esė apie JAV siurrealistą Josephą Cornellį pabrėžia jo filmų onirines savybes. Pasak Broomerio, Cornelio filmą „Rose Hobart“ 1936 metais Niujorke išvydęs Salvadoras Dali „įsiutęs sudaužė filmo projektorių ir apkaltino Cornelį, kad šis pavogė filmo idėją iš paties Dali pasąmonės“. Įdomu, jog pirmą kartą plačiau Cornell’io filmais susidomėta po Jono Meko straipsnio „Nematomos Josepho Cornell’io katedros” skirto šiam kūrėjui „Village Voice” žurnale (1970). Kaip teigiama, nuo tada prasidėjo reguliarūs Cornello filmų demonstravimai.
Esė apie Kanados režisierių ir operatorių Jeaną-Claude’ą Labrecque’ą, Broomeris analizuoja pastarojo vizualinę kalbą, temas ir priemones. 7-8 dešimtmetyje Labrecque’as panaudojo iš NASA įsigytą 1000 mm teleobjektyvą trumpametražiams filmams, kuriuose nagrinėjo, kaip šio teleobjektyvo ekstremalus vaizdų iškraipymas paveikia suvokimą, kaip ir kokius regėjimo vaizdinius ir formos abstrakcijas jis provokuoja. Labrecque’o raiškos analizė persipina su jo nagrinėtomis eschatologinėmis temomis ir šio struktūralistinio kino kūrėjo bendryste su kitų kino kūrėjų filmais.
Cristina Álvarez López & Adrian Martin „The Thinking Machine #62: The Cinematographer’s Signature”.
Gera video esė, tikriausiai, yra ta, kuri parodo ne tik, ko neįmanoma nusakyti žodžiais, bet ir tai, ko nepamatysi iš pirmo žvilgsnio. Cristinos Álvarez López ir Adriano Martino esė apie operatoriaus Michaelo Ballhauso virtuozišką darbą Rainerio Wernerio Fassbinderio filme „Marijos Braun vedybos“ (1979) dar kartą demonstruoja šio video eseistų dueto virtuoziškumą. Martinas ir López susitelkia į vieną techniškai sudėtingą Ballhauzo aplink savo ašį besisukančios kameros kadrą, kuris ilgainiui tapo atpažįstamu šio operatoriaus bruožu. Filmas „Marijos Braun vedybos“ žymi Fasbinderio ir Ballhauso bendradarbiavimo pabaigą, o nagrinėjamas autorinis kadras padeda geriau perteikti viso filmo formą ir jo prasmę.
Kolektyvinė video esė sudaryta iš įvairių filmų fragmentų, kuriuose yra būrimo, skaitymo iš delno scenos. Galima prisiminti, kad iki šiol jau yra sukurta ne viena video esė, kur žmogaus rankos kadre tampa įdomių refleksijų objektu (pvz., kogonada‘os „Hands of Bresson”). „Ateities rankose“ jungiami skirtingi fragmentai, kurių tarpusavio sąveika konstruoja pasakojimą apie delno skaitymą kino istorijoje ir apie „mainus tarp praeities ir ateities“, o amžinoje dabarties akimirkoje esantys šios video esė veikėjai patvirtina savo kūrėjų teiginį, kad „kiekviena ranka yra tarsi ekranas, kurį dar reikia užpildyti filmu“.
John Gibbs & Douglas Pye „Le Plaisir: Voices and viewpoints”.
Puikus metakritikos pavyzdys. Pasak autorių, vienas iš šios video esė atsiradimo impulsų buvo binauralinio garso galimybių tyrinėjimas ir panaudojimas audiovizualinėje esė. Tai sutapo su meile Maxo Ophulso kūrybai ir dėmesiu jo filmui „Le Plaisir“, todėl esė svarbiausi tampa filme skambantys pasakotojų ir pačių esė kūrėjų balsai. Esė sudaryta be griežto išankstinio scenarijaus ir įrašyta pokalbio formoje binauraliniu mikrofonu. Gibbs ir Pye teigia, kad pokalbis vyko neturint filmo priešais save, tik nujaučiant, įsivaizduojant aptariamas sritis, „kalbėjimas ir klausymasis tamsoje tapo pagrindine kūrinio struktūros dalimi, kurioje nuolat kartojosi balsai, nelydimi vaizdo. Ši dialoginė esė siekia priminti, kad gera kritika turėtų suponuoti pokalbį (tokios kritikos pradininku galima laikyti Denis Diderot). Geriausia kritika, teigia šie autoriai, nesvarbu kokios ji būtų formos ar medijos, palieka galimybę tarti paskutinį žodį nagrinėjama tema, net jei norima ne tik pritarti.
Philip Józef Brubaker „Once Upon a Screen: Radical Elsewhere”.
Gilles’io Deleuze’o idėjos, o ypač jo perspėjimas apie pavojų, kylantį patekus į kitų žmonių sapnus, ir toliau įkvepia puikius filmus ir video esė. Dar visai neseniai Scanorama leido pasimėgauti iš šios minties užgimusiu Bertand‘o Bonello filmu „Koma“, o Brubaker į šitą sapnų kontekstą prideda ir daugeliui gerai pažįstamą jausmą, kad filmas, kurį stebime mus pažįsta geriau nei mes pats save.
Mane visada domina video esė analizuojančios vaizdo ir garso santykį. Šiemet garsui buvo skirtas ne vienas video darbas. Johannesas Binotto šiame mišrios technikos kūrinyje parodo, kad optikos ir akustikos sąsaja kine niekada nebuvo savaime suprantamas dalykas. Pasak Binotto, garsas pats turėjo tapti vaizdiniu, t.y., optiniu garso takeliu kino juostoje, kad visiškai sinchronizuotusi su vaizdais. Esė parodo, kad tai vis dar gali būti (ir yra) eksperimentams atvira sritis.
Naujų balsų, pradedančių video esė kūrėjų kategorijoje išskyriau Marlen Schmid ir jos esė „Crossing borders” .
Schmid nagrinėja Agnès Varda kino kalbą filme „Uncle Yanco” (1967). Kaip autorė nurodė, ši video esė yra jos baigiamasis bakalauro darbas Liucernos taikomųjų mokslų ir menų universitete.
Straipsnyje panaudota foto: kadras iš Johanneso Binotto esė „Synced”.
