„Taigi būkime budrūs – budrūs dviguba prasme:
Po Aušvico mes žinome, ką žmogus sugeba.
O po Hirosimos mes žinome, kas pastatyta ant kortos.“
Viktoras E. Franklis, neurologijos ir psichiatrijos profesorius iš Austrijos, buvęs Aušvico kalinys.
„Angis“ susikūrė neramiais 1990-aisiais. Tai buvo metai, paženklinti Nepriklausomybės atkūrimo ir sisteminiais pokyčiais visuomenėje bei kultūros lauke. Šiandienos politinis nestabilumas, Rusijos invazija į Ukrainą tampa temine grandimi, jungiančia netolimą praeitį su dabartimi.
Tapybos kūriniai, eksponuojami šioje parodoje, liudija, kad nuolatinis nerimas dėl šalies nepriklausomybės, tautos gyvasties ir kiekvieno mūsų būties nedingo, tik buvo užspaustas tolimiausiame sąmonės kampe. Paroda norima įvaizdinti daugelio jaučiamą neramią atmosferą ir slogias nuotaikas. Todėl išskirta penketas teminių pjūvių arba dalių. Jų pavadinimai susiję su įvairių atspalvių emocinėmis būsenomis.
Tapybos darbai pirmoje dalyje – Saugumo salos – nukelia į kontempliacijos ir ramybės oazes, prarasto laiko prisiminimus, užmarštin nugrimzdusius rojaus sodus. Šioje dalyje emocingą prisirišimą prie kūrėjui svarbių vietų įkūnija ekspresyvūs ir lakoniški, „fiziniai“ ir „dvasiniai“ peizažai Kulbytės, Miliukaitės, Lupeikio, Šalkausko, Ulčickaitės, Vilpišausko ir Vaitkūno drobėse.
Kitas pjūvis – Nuojautos – tai intuicija, šeštasis pojūtis arba vidinis balsas, kurį menininkai išlavina nepalyginamai stipriau negu kiti, nujaučia realias arba įsivaizduojamas grėsmes. Ryškiausias šios grupės kūrinys – minimalistinė Lupeikio abstrakcija „Ivanas“ (2016–2018). Taip vadinamas galingiausias visų laikų branduolinis užtaisas, kuriuo dabar disponuoja neprognozuojamų Ivanų nacija. Tvyranti bloga nuojauta kūrinyje išreiškiama maksimalia spalvos ir formos redukcija. Svorio centrą praradusioje kompozicijoje masyvias plokštumas atskiria juodos tuštumos. Slegianti struktūra kybo aklinoje tamsoje.
Toliau iškyla Nerimo peizažai. Tai kūriniai, kuriuose išreiškiamas pavojaus laukimas įsisąmoninus jo šaltinį, stresas ir baimė susidūrimo akivaizdoje. Markūnas specialiai šiai parodai naujai interpretuoja instaliaciją „Išeinantys/ Ateinantys“ (2006–2023). Autorius naudoja buitinę materiją: miltus ir rusiškus kaliošus raudonais pamušalais. Pirma simbolizuoja duoną, maistą, egzistenciją; antra išreiškia trypimą, užkariavimą, invaziją. Iškylančios prasminės jungtys susieja istorinius įvykius su konkrečia autentiška patirtimi. Oksimoroniškas Gasiūno peizažas „Sudegusi daržinė“ (2023) su lengva ironija konstatuoja: gyvenimas tęsiasi net ir po katastrofos. Jam kontrastuoja vitališka ir ryški geltona ir mėlyna Kampo abstrakcija „Goodbye, Sinagoga“ (1991) – išankstinis atsisveikinimas su namais tapusia dirbtuve, kurioje nutapyti brandžiausi kūriniai. Konfrontacija su dirbtuvės atmosfera – ryškios Čerapo drobės „The dark Side of the Moon I, II“ (2009–2010, KMMF).
Paroda „Nerimo laikas: „Angis“ ir mokiniai“. Kuratorė Genovaitė Bartulienė, parodos architektas Adomas Rimšelis. Foto: Laurynas Skeisgiela
Dar vienas pjūvis šioje parodoje pavadintas Akis į akį. Čia sutelkti kūriniai kalba apie susidūrimą su agresija (Gailiūno „Didžiausia viltis ir pasitikėjimas“, 2012, KMMF), su nepažinia tikrove (Aukštikalnytės „Paribio portretai“ (2003, KMMF); Gailiūno „Vaizduotės maištas Nr. 1, 2“, (2023), su savimi. Gailiūnas struktūriškai tyrinėja savojo laikmečio grimasas. Jas jungia į grupes, suteikia deklaratyvų groteskišką maskarono pavidalą. Veidrodiniai atspindžiai, pozityvai ir negatyvai vienu metu yra ir kaukės, ir asmenukės. Į dailės atributų žodyną įsitraukia išmanųjį ekraną, kuris ištrina ribą tarp realaus ir virtualaus vaizdo, yra ir kamera, ir autoportretas. Gasiūno drobė „Užrašyk ant skafandro stiklo savo vardą – aš negirdžiu tavęs“ (2009) byloja egzistencinę vienatvę begarsėje vakuuminėje erdvėje. Skafandrą dėvinčiojo portretas sukelia atskirties nuo tapatybės ir prasmės įspūdį. Šioje grupėje svarbus Zakarausko darbas, pasak autoriaus, nutapytas sprogimo bangos pašonėje. Užrašas DITY (vaikai) – tiesioginė sąsaja su agresija Ukrainoje.
Su būsena susijusi kalbinė kategorija – Ironija. Ji – ir ginklas, ir pozicija. Drąsa būti laisvam ir autoironiškam arba švystelėti publikai atviros pajuokos porciją. Ironiška laikysena lydi „Angį“ visuose etapuose. Čia pristatomi du etapiniai Nemeikšio kūriniai „Be pavadinimų“: vienas ružavas (1994) ir antras – optinė kompozicija su blizgučiais (2001–2022). Apversdamas plastinių priemonių reikšmes (rožinė spalva, konfeti blizgutis) sukuria naujus prasminius kodus įtaigiai ir groteskiškai retorikai „<…> gi nieko nėra. Tik paviršius tas blizgesys“. Dubauskas drobėje „Austrija ŽIAURIAI GRAŽI“ (2020) paradoksaliai ir ironiškai asocijuoja nuostabaus grožio šalį, pasauliui davusią ir Mocartą, ir Hitlerį, su jos istorijos paradigmomis. Čerapo drobė „Linkėjimai iš Rytų Fronto“ (2020), pasak autoriaus, nesusijusi nei su Remarku, nei su karu: „Tai aš, metams baigiantis, nepajudinamai stoviu tapybos apkasuose ir siunčiu pats sau linkėjimus, už manęs – tuštuma.“
Parodoje gausu vaizdinių citatų (Karpavičiūtė, Ulčickaitė), politinių ir istorinių įvykių komentarų (Zakarauskas, Gaitanži), žaidimo elementų (Kyzikaitė), mitologinių ir fantastinių parafrazių (Markūnas), vidinį ausylumą įkūnija Arčikausko „Fleita didžioji“ (2019).
Nuo pat įsikūrimo grupė „Angis“ buvo matoma ir aktyvi. Šiuo metu jos nariai parodose dalyvauja individualiai, duetuose ir kitomis sudėtimis. Paskutinės bendros grupės parodos įvyko 2011 metais Kaune.
Nemaža dalis šios parodos kūrinių priklauso Kauno modernaus meno fondui. Jo kolekcijoje lietuvių šiuolaikinės neoekspresionistinės tapybos ir jos abstrakčiosios atšakos kūrinių kaupimas yra viena pagrindinių krypčių. Reikėtų pabrėžti, kad parodai apgalvotai atrinkti skirtingų dešimtmečių angiečių kūriniai. Įtraukti darbai, eksponuoti pirmose grupės parodose XX a. dešimtajame dešimtmetyje, bei patys naujausi opusai. Šioje parodoje eksponuojamas vienas naujausių fondo įsigijimų – Vytauto Dubausko kūrinys „Be pavadinimo. Aitvaras“ (1994).
Parodos rengėjams ir dalyviams svarbios „Angies“ sąsajos su Kaunu. Dauguma grupės narių susipažino besimokydami Kauno Stepo Žuko technikume XX a. aštuntajame dešimtmetyje. Nemažai grupės parodų (1992, 1993, 1996, 1999, 2000, 2002, 2003, 2011) vyko Kaune. Šiame mieste gyveno ir kūrė dailininkas Alfonsas Vilpišauskas – angiečių mokytojas, vyresnysis kolega ir vienas iš „Angies“ kūrėjų, aktyvus grupės narys ir parodų dalyvis.
Ekspresyviosios tapybos linija Lietuvos tapyboje stipri ir besikeičianti. Atsirado nauja tapytojų karta, papildanti ekspresionistinę tapybos tradiciją naujais įdomiais kūriniais. Norint pabrėžti perimamumą ir kartų dialogą, šioje parodoje pristatoma jaunosios kartos menininkų, tobulėjusių vadovaujant kai kuriems angiečiams, tapyba. Atsirinkti tie jaunieji autoriai, kuriuos „Angies“ nariai įvardijo kaip savo mokinius.
Kūrinius parodai skolino autoriai, privatūs kolekcininkai ir galerija „Meno parkas“. Nuoširdi padėka jiems.
Pristatomi menininkai:
Jonas Arčikauskas, Henrikas Čerapas, Vytautas Dubauskas, Raimondas Gailiūnas, Jonas Gasiūnas, Rimvidas Jankauskas-Kampas (1957–1993), Kęstutis Lupeikis (1962–2023), Eimutis Markūnas, Ričardas Nemeikšis, Antanas Obcarskas, Mikalojus Šalkauskas (1935–2002), Arūnas Vaitkūnas (1956–2005), Alfonsas Vilpišauskas (1945–2015)
Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė, Konstantinas Gaitanži, Eglė Karpavičiūtė, Jolanta Kyzikaitė, Agnė Kulbytė, Auksė Miliukaitė, Povilas Ramanauskas, Eglė Ulčickaitė, Andrius Zakarauskas.
Parengta pagal parodos „Angis: nerimo laikas“ (2023 09 15 – 2023 10 13, Juozapavičiaus pr. 122, Kaunas) katalogą. Parodos organizatorius: Kauno modernaus meno fondas.
