Baigiantis 2023 metams, Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ veikė įdomi ir kitų Vilniaus parodų kontekste stipriai išsiskyrusi tarptautinė paroda „Keliaujančios raidės’23: Holograma“ (kuratorė VDA profesorė Aušra Lisauskienė). Bet ji kažkodėl nepateko į įsimintiniausiųjų parodų sąrašus. Regis, kaltinti tektų meno lauko vertintojų žvilgsnio inertiškumą ir vis dar jaučiamą menininkų cechų uždarumą. Pagrindinė parodos žinia tokia: globalusis ir visas ribas ištrynęs šiuolaikinio meno pasaulis balansuoja ties virtualaus lūžio riba. Žinia surezonavo dizaino kūrėjų ir mylėtojų mintyse, bet plačiau taip ir liko neįsisąmoninta, nei menotyrininkų, nei kultūros žurnalistų neapmąstyta. Kaip tik todėl norisi pasidalinti mintimis apie dizaino ir tipografikos galimybes ir tai, kuo kitoks ir savitas dizainerių požiūris į tarpdiscipliniškumą ir šiuolaikinį meną.
Vos įžengus į parodos sales, ekspozicijos pradžioje teko patirti stiprų vaizdinį efektą, sukurtą be įmantrių technologijų. Baugiai stebino veidrodinė juosta ant grindų, savo atspindžiu tarsi naikinanti galimybę tvirtai laikytis ant žemės. Judant toliau, teko sugerti švytinčios, pulsuojančios, kalbančios, dūzgiančios ir visaip kitaip besimainančios ekspozicijos įspūdžius, ne vieno žiūrovo apibūdintus išsireiškimu „kosminė paroda“. Iš tiesų ir vaizdai, ir juose įkūnytos idėjos ten atrodė kaip fantastiniai žmogaus minties ir jo analitinio proto kūriniai.
Parodoje „Holograma“ dalyvavo daugiausiai dizaineriai ir grafinio dizaino meistrai iš daugelio šalių – Suomijos, Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos, Belgijos, JAV ir Lietuvos. Nepamatuojamas, bet labai svarbus IT specialistų įnašas. Greta jų puikiai tiko ir šiuolaikiniai lietuvių menininkai, dirbantys su fotografija, stiklu ar tekstile. Visus kūrinius jungė aiškiai matomas sąlytis su raide kaip ženklu ir žodžio, sakinio, pagrindu. Ypač darniai į parodos audinį įsiterpė Jelenos Škulis tekstilinės prigimties instaliacija. Medvilnės ir vario siūleliais išausti ukrainietiški žodžiai keliauja audiniu lyg upe, byloja karo nuovargį ir vilties troškimą.
Ši paroda skirta raidžių menui ir tipografikai pačia plačiausia šio žodžio prasme. Tipografika glūdi beveik kiekvieno kūrinio šerdyje, bet ji nesiejama vien tik su šriftų charakteriu ar spaudinių apipavidalinimo problematika. Atsispyrus nuo tipografikos, daug kur naudojant kompiuterines priemones ir hologramas, kuriama nauja vizuali „kalba“, siekiama ir perteikti informaciją, ir išreikšti idėją, ypač tokią, kuri sunkiai įsikūnytų, naudojant įprastesnes menines priemones.
Šios parodõs, kaip ir visos ilgametės tipografikos bienalės „Keliaujančios raidės“ pobūdį didžiąja dalimi lėmė jos kuratorės, grafinio dizaino meistrės, knygų dizainerės, lietuviškų šriftų kūrėjos, daugelio tarptautinių dizaino konkursų laimėtojos Aušros Lisauskienės[1] mintys ir svarstymai, kur link, veikiama naujųjų kompiuterinių technologijų, galėtų keliauti (ir jau keliauja) tipografika – raidžių, šriftų, tekstų užrašymo ir gerų spaudinių kūrimo menas.
Žvelgiant į istoriją, nesunku pastebėti, kad rašto ženklai ir jo kūrėjai visais laikais patirdavo medžiagos galimybių iššūkius: pradžioje žmogus perduodavo informaciją raižydamas ženklus kaule, darė įspaudus molyje, paskui rašė žąsies plunksna, dėliojo švino raides, kol galiausiai ėmėsi rašomosios mašinėlės ir kompiuterio klaviatūros. XX amžiaus pabaigoje būtinybė persikūnyti į kitą mediją tapo grafikos dizaineriams esminiu iššūkiu. Apie šią situaciją Aušra Lisauskienė mąsto taip: „Raidės, raštas, tipografija yra nuotolinio virsmo būsenoje, įsilieja į naujas medijas, prisijaukina technologijas, tampa 3D arba virtualiais, o kartais save koduojančiais vaizdais, kuriuos reikia iššifruoti globaliame XXI amžiaus kontekste“[2]. Taiklus situacijos įvardijimas „nuotolinio virsmu“ tikriausiai lėmė ir naujausios parodos pagrindinę idėją – holograma.
Kas yra holograma? Žodynai ją apibūdina kaip trimatį optinį vaizdą, stiprų vaizdinį efektą, nulemtą holografijos technologijos. Dar daugiau aiškumo atsirastų, jei prisimintume 2023 metų pabaigoje daugelio matytą Deimanto Narkevičiaus filmą „Čiulbanti siela“. Holograminė 3D technologija režisieriui padėjo įgyvendinti įdomią idėją – XXI amžiuje vėl pabandyti išreikšti tai, kas nematoma, bet nujaučiama esant – tai sielą ar tautos dvasią, dalykus, kurie menininkams taip stipriai rūpėjo tais laikais, kai gyveno Charles’is Baudelaire’as ar Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Tačiau dizaino ir tipografikos meistrai hologramą ir trimačius ekrano vaizdus sieja su kitokiais tikslais ir galimybėmis.
Raidžių formos, rašto menas šioje parodoje atsiskleidė labai įvairiai ir tapo daug kuo – neatskiriama subtilių šiuolaikinio meno kūrinių dalimi, hibridiniais meno ir mokslo informaciją sintezuojančiais kompiuteriniais-mygtukiniais įrenginiais, regis, dar neturinčiais pavadinimų meno lauke, arba galingais estetiškos vizualinės informacijos nešėjais, žiūrovo sąmonėje žadinančiais atsiminimus, asmenines patirtis ir netgi istorijos pažinimą. Būtent šią funkciją įžvelgiau Miko Malkovo plakatuose. Jų motyvai, vaizdai ir vaizdiniai – Roko maršas, Arvydas Sabonis su erdvėje sklendžiančiu kamuoliu, Kaligula ir Vilnius Rock festivalis – tai energingojo ir viltingojo 9 dešimtmečio Lietuvoje istorija, kurią ryškiai primena labai gyva, laikotarpiui būdinga šių išradingų ir meniškų plakatų tipografika.
Daugelis šios parodos eksponatų plečia šiuolaikinio meno kūrinio sampratą ir ardo disciplinų ribas. Lietuviškas dizainas pilnai dalyvauja nacionalinėse ir tarptautiniuose procesuose, yra gyvybingas ir vertinamas tarptautiniu mastu. Bet ne paslaptis, kad dizainas, tikrovėje apimantis beveik visas gyvenimo sritis, Lietuvos meno lauke ir žiūrovų sąmonėje yra kažkas labai atskiro ir kitiems menams negiminingo. Kalbant vaizdžiai, dizainas suvokiamas labiau kaip didelė sala, negu šiuolaikinio meno žemyno dalis. Toks tradiciškas mąstymas sutrukdo apsižvalgyti įdėmiau ir suvokti, kad dizaineriški diskursai stipriai praplatina šiuolaikinio meno idėjų lauką ir prisideda prie netikėtų kūrybinių idėjų įgyvendinimo, visų menų suartėjimo ir persipynimo.
Grafinio (tipografinio) dizaino darbuose, greta jų vizualumo, ryškus ir siekimas būti ne tik vizualiu, bet ir komunikuojančiu. Parodoje esama sėkmingų šios tendencijos pavyzdžių. Pirmiausiai reikėtų paminėti Rūtos Mickienės Ir Virginijaus Mickaus kūrinį „Holo“ ir Gintarės Razmaitės žemaitišką šriftą „Atmeno“. Pavyzdžiui, priėjęs prie Gintarės Razmaitės kūrinio, žiūrovas akimirksniu įtraukiamas piešti ir taip valandėlę įsijausti į žemaičių tarmės garsus ir raides, lietuviškoje abėcėle neturinčias tinkamo grafinio pavidalo. Pasivyti virtualius šviesos rutulėlius ir regėti, kaip juos sujungiant gimsta žemaitiška raidė – tikrai įdomi patirtis ir vaikui, ir suaugusiam.
Tipografikos kultūra ir išradingumas Lietuvoje jau nebestebina. Animuoti vaizdai – taip pat nereti šiuolaikiniame mene. Bet šių dviejų sričių junginiai parodoje „Holograma“ maloniai stebino daugelyje kūrinių. Verta paminėti Mathias Hillner, Sigitą Gužauską, Sami Kortemaki. Aušros Lisauskienės ir Vincento Vienožinskio instaliacija su animuotu vaizdu – tai įspūdingas vaizdaraštis, vizuali abstrakcija, kuri tikriausiai sulauktų mažiau dėmesio, jei joje nebūtų išsaugota tipografiškoji vaizdo prigimtis.
Daugelyje parodos kūrinių išlaikytas tipografikos esminis principas – derinti informacinį ir meninį aspektus. Bet esama ir tam priešgyniaujančių kūrinių. Eglė Počiuipaitė sukūrė aseminį raštą, deklaruodama dizainerio poziciją sukurti tipografinę tipografijos priešybę – padaryti taip, kad nebūtų aišku, bet būtų žaidybiška ir įdomu. Tai yra dar vienas ryškus šios parodos, jau beįsiliejančios į šiuolaikinio meno lauką, išskirtinumas ir jos įdomumo šaltinis.
Su paroda „Holograma“ tarptautinė bienalė „Keliaujančios raidės“ pasiekė kokybiškai naują būvį. Parodoje, kur ne tik skaitėme raides, žodžius, bet ir regėjome jų nematerialius, naujųjų medijų sugeneruotus virtualius pavidalus, budo kitokios estetikos pojūtis ir nuojauta, kad holograminė aplinka stipriai keičia vizualųjį pasaulį ir plečia kultūros globalumo suvokimą.
Patiko man ir organizacinis šios parodos nuoseklumas, metai iš metų išlaikomas periodiškumas. Rengiant „Hologramą“, Aušrai Lisauskienei talkino ko-kuratorė Suomijos grafinio dizaino meistrė Marion Robinson ir tarptautinė grafikos bei tipografikos dizainerių, menininkų ir semiotikų komisija[3], atrinkusi ir vertinusi kūrinius. Pasitikėjimą solidžia tarptautinės žiuri sužadino vienas empatiškas komisijos narių, o gal kuratorių, sumanymas. Kiekvienas iš jų turėjo galimybę išreikšti asmeninę simpatiją itin patikusiam kūriniui: rėmeliai su parodos logotipo ženklu žiuri nario nurodymu per parodos atidarymą buvo pakabinti šalia labiausiai sudominusio kūrinio. Beje, parodos logotipas „Holograma“ su autoriniu Aušros Lisauskienės šriftu gavo pasaulinio Wolda ‘23 konkurso apdovanojimą (Award of Excellence), o parodos identiteto sprendimai įvertinti bronza (Bronze Award).
[1] Vilniaus dailės akademijos profesorė Aušra Lisauskienė yra pelniusi tarptautinius dizaino srities apdovanojimus: European Desing Annual Award, Graphis silver Award, Red Dot Communication Design Award, ICoD Achievement Award ir kitus.
[2] Uroboras: tipografikos vizualumas / sud. Aušra Lisauskienė. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2022, p. 156.
[3] Žiuri nariai: grafikos dizaineriai Marion Robinson (Suomija), Audrius Klimas, Giedrė Lisauskaitė Jonušienė ir Aušra Lisauskienė (Lietuva), menininkė Ritva Leinonen (Suomija), šrifto dizaineris Jean-Baptiste Levée (Prancūzija), vizualinės semiotikos ekspertė Gintautė Žemaitytė (Lietuva).
