VDFF informacija
Dokumentikos legenda, 94-erių kūrėjas Frederickas Wisemanas per savo karjerą sukūrė daugiau kaip 40 filmų. Naujausia režisieriaus juosta – „Menus Plaisirs – Troisgros šeima“ (orig. „Menus Plaisirs – Les Troisgros“) – nukelia į centrinę Prancūziją, Troisgros šeimos trijų „Michelin“ žvaigždučių restoraną. Čia nenuilstamai pluša ketvirta virtuvės šefų karta, kuri, kaip sako režisierius, kuria skanų ir akiai malonų efemerišką meną.
„Menus Plaisirs – Troisgros šeima“ yra vienas ryškiausių pastarųjų metų dokumentinių filmų, pasirodęs daugiau nei dvidešimt kino festivalių visame pasaulyje. Lietuvoje šį filmą parodys Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, vyksiantis rugsėjo 19–29 dienomis.
Režisierių kalbina menininkė, kino kūrėja Simona Žemaitytė.
Esate laikomas vienu svarbiausiu šiuo metu kuriančiu dokumentikos režisieriumi. Jūsų darbai turėjo įtakos kelioms kino kūrėjų kartoms. Nekyla klausimų apie jūsų indėlį į dokumentiką, tačiau įdomu, ką kinas per visus šiuos metus davė jums?
Davė veiklos. Aš esu apsėstas, man patinka dirbti. Antraip – nuobodu. Dokumentika ir kinas man leido išreikšti mintis, fantazijas. Kino kūrimas leido laiką leisti taip, kaip man patinka. Jei nori, pateiksiu ir ambicingą atsakymą. Ar skaitei Čechovo „Žuvėdrą“? Ten yra jauno rašytojo kalba, kurią norėčiau pasakyti. Ji – apie darbą. O aš dirbu ir toliau, nuo vienos savaitės, prie kitos. Toks mano būdas tyrinėti pasaulį.
Esate sukūręs daugybę filmų apie institucijas, pradedant anuomet kontraversišku „Titicut Follies“. Ar naujausias jūsų filmas taip pat patenką į institucijų seriją?
Troisgros šeimos restoranas 3 „Michelin“ žvaigždes išlaikęs jau 55-erius metus. Pats restoranas egzistuoja 80 metų. Nesu sau labai aiškiai apsibrėžęs, kas yra institucija. Tačiau man atrodė gana reikšminga, kad ta pati šeima restoraną išlaiko jau 80 metų. Dabar ten dirba ketvirta karta. Taip pat reikšminga atrodė ir tai, kad jų darbo rezultatas – skanus maistas, į kurį labai malonu žiūrėti. Pamaniau, apie tai galima sukurti įdomų filmą.
Ar filmų kūrimas ir maisto gaminimas turi ką nors bendra?
Tai, ką daro Troisgros, yra meno forma. Tiesa, laikina, efemerinė. Rezultatas čia – išskirtinis skonis, akiai maloni prezentacija. Filme matome, kaip jie kuria. Judesys virtuvėje man priminė laikus, kai kūriau filmus apie baletą. Tiek šokant, tiek gaminant prestižiniame restorane labai daug darbo įdedama į pasiruošimą. Pasirodymai – laikini, o repeticijos tunka 8–12 savaičių. Troisgros restorane matau labai akivaizdžias paraleles su kitomis laikino meno formomis.
Filmo anonsas:
Ar jums pačiam patinka gaminti?
Man patinka gaminti ir patinka valgyti gerą maistą. Žaviuosi Troisgros šeima, jų darbu ir rezultato kokybe.
Kalbėjote apie darbą ir jo reikšmę. Nenuostabu, kad priešais jūsų kamerą taip pat neretai atsiduria dirbantys žmonės. Baleto šokėjai, aktoriai, galerijos darbuotojai…
Mane domina pasaulis ir kai kurie keisti gyvenimo aspektai. Filmo kūrimas leidžia tyrinėti pasirinktą pasaulį ir suprasti, ką apie jį galvoju. Kažkuria prasme kiekvienas filmas yra kaip ataskaita, ką manau apie patirtį, įgytą jį kuriant.
Filmas „Menus Plaisirs – Troisgros šeima“ trunka keturias valandas. Ir jis net nėra ilgiausias jūsų dokumentikos kūrinys. Būtų įdomu daugiau išgirsti apie tai, kas lemia filmų trukmę.
Dažnai imuosi sudėtingų temų, o jų neįmanoma pristatyti per trumpą laiką. Kiek žinau, Dievas nėra pasakęs, kad filmas turi trukti 90 minučių. Taigi, kas taip nusprendė? Mano galva, tai neteisinga. Kurdamas renkuosi sudėtingas temas ir noriu atskleisti visą jų kompleksiškumą. Kartais filmas trunka 75 minutes, kaip, pavyzdžiui, juosta „Vidurinė mokykla“. Kita vertus, „Per žingsnį nuo mirties“ trunka 6 valandas, nes pasakoja apie mirštančius žmones. Filmo trukmę nulemia temos sudėtingumas. Pradėdamas montuoti negalvoju, kad turiu sukurti 90-ies minučių ar 6 valandų filmą. Pradedu filmuoti, ir juosta įgauna tokią trukmę, kokia būtų adekvati temai. Su turima medžiaga reikia elgtis adekvačiai.
Kiek trunka jūsų filmų kūrimo procesas?
Kai kurie mano filmai, ypač ankstyvieji, buvo filmuojami keletą mėnesių. Kiti – 7–8 savaites, kartais dvylika. Paprastai tai – filmai, kurie apima ir pasirodymus. Man patinka filmuoti tiek repeticijas, tiek performansą. Troisgros šeimą filmavau 7 savaites. Viskas priklauso nuo temos.
Įdomu, kad kadaise studijavote teisę. Kaip tai padėjo kuriant filmus? Arba: kiek jumyse dar yra teisininko?
Nemanau, kad padėjo. Na, gal ir neturėčiau taip sakyti. Nėra taip, kad išvis nepadėjo. Teisės mokykloje turėjome logiškai mąstyti ir analizuoti problemas. Tačiau kurdamas ir montuodamas filmus pasaulį analizuoji visai kitaip. Teisė yra formaliai logiška. O filmų kūrimo logika dažniausiai – labiau asociatyvi. Turi rasti būdą derinti vaizdus. Filmų kūrimas su teisės studijomis turi nedaug bendro. Teisės nemėgau nuo pat pradžių. Niekada nelankiau paskaitų. Žinojau, kaip atsakinėti per egzaminus, taigi išlaikydavau. Bet teisė man niekada nepatiko, manęs neįtraukė.
Kaip tada atsidūrėte kine?
Buvau trisdešimt vienerių, gal trisdešimt dvejų. Dėsčiau teisę, man tai nepatiko. Galvojau, kad reikia atrasti kažką, ką man išties patiktų veikti gyvenime. Neturėjau daug patirties su filmais. Buvau filmavęs 8 mm juosta, bet tik tiek. Tada tiesiog pradėjau dirbti kine. Tai buvo prieš tiek daug metų! Anuomet filmų mokyklos buvo ant kiekvieno kampo. Prisidėjau prie vaidybinio, pusiau dokumentinio filmo kūrimo. Taip sau pačiam demistifikavau filmo kūrimo procesą. Pagalvojau: „Jeigu žmonės, kuriems dirbu, gali sukurti filmą, galiu ir aš“. Taip pradėjau kurti. Sunkiai dirbau, kad pavyktų. Ir man pasisekė, pastangos pasiteisino.
O tada tapote vadinamojo direct cinema žanro pradininku, stebimosios dokumentikos meistru.
Man nepatinka šios etiketės. Aš tiesiog kuriu filmus. „Stebimoji dokumentika“ – siaubingas terminas. Atrodo, kad tiesiog sėdi kamputyje ir stebi, kas vyksta. Tačiau juk visi filmai apima dešimtis tūkstančių sprendimų. Pasirinkimų ką filmuoti, kaip filmuoti, kaip visa sujungti, sumontuoti. Kaip terminas, „stebimoji dokumentika“ yra pernelyg pasyvus. O direct cinema… Nežinau, ką tai reiškia. Taigi, aš tiesiog kuriu filmus.
Ar tai reiškia, kad filmus visuomet kuriate tuo pačiu metodu?
Taip, metodas visuomet tas pats. Tačiau tikiu, kad per visus tuos metus kažko išmokau. Metodas tobulėjo, manau, tai atsispindi filmuose. Dirbu jau beveik 60 metų. Taigi norėčiau manyti, kad per tą laiką kažko išmokau, o tai atsispindi rezultatuose.
Ar iš daugybės sukurtų filmų turite vieną ar kelis, kurie jums ypač daug reiškia?
Kuris iš mano vaikų man mylimiausias? Tai keičiasi su laiku…
Kokius filmus žiūrite pats?
Daugiausia – sukurtus trečiajame–ketvirtajame dešimtmečiais. Man patinka Ernstas Lubitschas ir panašiai. Billy’is Wilderis, broliai Marksai. Geri režisieriai, kurie patinka visiems.
Kuriate jau daug metų, filmus pristatėte įvairiais laikmečiais, įvairiuose kontekstuose. Ar keičiasi, kaip žiūrime filmus?
Nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą. Galiu pasakyti tik kaip pats juos žiūriu. Tai – mano profesija. Žiūrėdamas galbūt esu atidesnis vienam ar kitam aspektui už tą, kas filmų nekuria. Tai lemia ir mano vertinimą. Kaip, kurdamas filmą, galėčiau atsižvelgti į ką nors kitą nei save? Tai būtų fantazija. Man gana sunku susitvarkyti su savo paties idėjomis, kaip sukurti filmą. Kaip galėčiau vertinti kažkieno kito perspektyvą, ypač turint galvoje, kaip skiriasi žmonių gyvenimo patirtis, kultūra. Režisieriai, kurie sako, kad kurdamas turi įsivaizduoti auditoriją, meluoja arba fantazuoja. Galvoti apie auditoriją yra visiškas laiko švaistymas. Aš nežinau, kaip tai daryti.
Ar baigęs kurti filmą palaikote ryšį su jo veikėjais?
Ne. Ryšį iki šiol palaikau tik su Troisgros šeima, kai kuriais aktoriais ir baleto trupės administratoriais, nes mane domina ir vaidyba bei šokis. Kontaktas išlieka tais atvejais, kai turime bendrų interesų. Kitu atveju – ne. Kurdamas nenoriu sudaryti įspūdžio, kad ieškau naujų draugų. Elgiuosi draugiškai, bet išlieku profesionalus.
Kadrai iš filmo „Menus Plaisirs – Troisgros šeima“
21-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis šiais metais vyks rugsėjo 19–29 d. Vilniuje ir Klaipėdoje. Festivalio programą galima rasti atnaujintoje internetinėje svetainėje. Projektą iš dalies finansuoja AVAKA ir Vilniaus miesto savivaldybė. Informacinis partneris – EPIKA.
