Autorius: Tomas Genevičius
Tadeuszo Różewicziaus (1921–2014) eilėraščių rinktinė „Vanduo puodelyje“ (leidykla „Apostrofa“, 2017) – pirmoji išsami lenkų poeto knyga lietuviškai, iki šiol su jo kūryba galėjome susipažinti tik nedideliu tiražu išleistoje knygoje „Tadeusz Różewicz. 4 poemos“ (vertė Vytautas Dekšnys, 2004) ir atskiruose periodikos leidiniuose (Alfonso Bukonto, Rimvydo Strielkūno, Rolando Rastausko ir kt. vertimai). Rinktinę „Vanduo puodelyje“ sudarė ir vertė Eugenijus Ališanka, iliustravo dailininkas Stasys Eidrigevičius.
T. Różewiczius jaunystėje studijavęs dailę (Krokuvos Jogailos universitete), draugavo su daugeliu dailininkų ir šias draugystes jis vadino jam nutinkančiais stebuklais (juokais sakydavo, kad jam nutinka tiek daug stebuklų, kad jis turėtų save vadinti mistiku). Poetas pats norėjo, kad Stasys Eidrigevičius iliustruotų jo knygas. Knygos pristatyme Vilniaus knygų mugėje S. Eidrigevičius pasakojo apie pažintį (susipažino Izraelio knygų mugės metu) ir draugystę su T. Różewicziumi. Pasak dailininko, poetas vis paklausdavo apie judviejų bendros knygos projektą, kurio, deja, T. Różewicziui nepavyko sulaukti. Be dailininko piešinių naujojoje knygoje yra ir susirašinėjimo atvirlaiškiais, kuriuose kūrėjai kalba apie galimus bendrus darbus, pavyzdžiai.
Poeto kūryba į užsienio kalbas buvo verčiama nuo pirmųjų kūrybos metų, pradedant nuo jo debiutinės knygos „Nerimas“ (1947). Kaip teigė Č. Milošas (išvertęs daug T. Różewicziaus eilėraščių į anglų kalbą) – T. Różewiczius lenkų literatūroje buvo absoliučiai naujas, visiškai besiskiriantis nuo kitų balsas, jis nuo pat pradžių pasiekė absoliutų eilėraščio skaidrumą: kai forma visiškai nepridengia faktų, gyvenimo ir yra skaidri kaip stiklas. (Tiek Č. Milošas, tiek T. Różewiczius yra vienas kitam skyrę po eilėraštį).
Faktai ir gyvenimas, kurie nepridengti jokia forma T. Różewicziaus knygoje juntami nuo pirmųjų knygos „Vanduo puodelyje“ eilučių. „Man dvidešimt ketveri/ išlikau gyvas/ vedamas į skerdynes“ rašė pasipriešinimo kovose prieš nacistinę okupaciją dalyvavęs poetas eilėraštyje „Išlikęs“ (1947). Čia atsispindi asmeninė T. Różewicziaus patirtis, kuri yra kartu ir visos XX a. kartos žmonių išgyvenimai: „mačiau:/ vežimus sukapotų žmonių/ kurie nebus išganyti“.
Kruvini, tragiški XX a pėdsakai išliko visoje poeto kūryboje, pvz., ironiškai meno pasaulį vaizduojančiame eilėraštyje „Mačiau nepaprastą pabaisą“ (1983) poetas baigia eilutėmis: „namuose manęs laukia/ užduotis:/ Sukurti poeziją po Osvencimo.“ Lenkų poetas perfrazuoja garsųjį vokiečių filosofui Theodorno Adorno priskiriamą klausimą „ar įmanoma, poezija po Osvencimo?“, didžiausios nacistinės Vokietijos koncentracijos ir naikinimo stovyklų, įkurtos nacistų okupuotoje Lenkijoje ir tapusios viso Holokausto simboliu. Su Vakarų filosofija gerai susipažinęs T. Różewicziaus, ko gero, žinojo, kad T. Adorno neneigė poezijos galimybės po Holokausto, o tvirtino, kad poeziją po Osvencimo rašyti būtų barbariška (Vėliau, T Adorno atsiėmė ir šiuos žodžius, teigdamas, jog „amžina kančia turi tokią pat teisę į išraišką, kaip ir kankinami turi teisę rėkti.“). Tačiau filosofas nepateikė barbariškumo apibrėžimo, o klausimas kuo barbarystė skiriasi nuo mūsų kultūros yra labai nepatogus…
T. Różewiczius, kaip ir estetiškai jam artimi XX a. figūrinės tapybos dailininkas Francis Baconas, avangardistas Tadeuszas Kantoras, absurdo rašytojas Samuelis Beckettas, savo kūryba liudijo siaubingą XX a. vidurio patirtį, pokario žmogaus nerimą ir neviltį. Šių kūrėjų santykis su senąja kalba, ligi tol egzistavusia kultūra, kuri ne tik nesugebėjo apsaugoti nuo Osvencimo, bet jį ir sukūrė, buvo naujų kelių, kurie neleistų pasikartoti barbariškumui paieškos.
T. Różewicziaus poezija savo lakoniškumu ir elipsėmis primena reportažus, kino scenarijus, į vieną montuojami skirtingi šaltiniai (laiškai, laikraščių iškarpos, citatos kitomis kalbomis, įvairūs aprašymai) yra tarsi XX a. dailininkų koliažiai, kino avangardistų kūriniai. Eilėraštyje „Francis Baconas, arba Diego Velazquezas dantisto kėdėje“ poetas aprašo įsivaizduojamą susitikimą su šiuo tapytoju. Eilės rašytos po dailininko mirties praėjus keleriems metams (1994–1995) jungia prisiminimus, tapybos parodas, laiškų citatas, savo ankstyvosios poezijos ir dailininko darbų palyginimą, ir asmenišką susitikimą, bandymą nuoširdžiai pasikalbėti apie meną prie stipraus alaus bokalo su tarsi spiritizmo seanse apsireiškusiu F. Baconu. Artima ne tik šokiruojanti judviejų estetika, bet galima sakyti T. Różewicziui, kaip ir F. Baconui taip pat svarbu „sugauti faktą pačią svarbiausią akimirką“ (taip apie savo darbo metodą yra sakęs pats dailininkas).
Poezijos, poeto prasmė šiais laikais svarstoma ir ne tokiame niūriame kontekste, ypač vėlesnėje kūryboje, pvz., eilėraštyje „Priminimas“ („ką reiškia būti poetu/ kaip būni poetu“). Arba „Vanduo puodelyje, Niagara ir autoironija“, kur aprašoma savotiška bejėgystė, poetinis suspendavimas Niagaros krioklio, vieno iš gamtos stebuklų akivaizdoje: „poezija išreikšta eilėraščiu/ tai vandenynas stiklinėje vandens“. Nepasidavęs minčiai „eilėraštuke uždaryti Krioklį“ poetas aprašo tylią meditaciją, grįžimą į save, taikymąsi su tikrove, kol krioklys „aiškino“ poezijos galimybes ir „braižė formas“.
Viename vėlyviausių šioje knygoje esančių T. Różewicziaus eilėraščių „Priminimas“ – rašytojo patarime jaunam poetui yra siūloma nesupainioti tiesos su jos atspindžiu, rašant kliautis savo patirtimi ir atmintimi. Patirtis ir atmintis, lyg asmeninis pragaras ir rojus, kurį kiekvienas pasmerktas nešiotis su savimi, ženklina visą T. Różewicziaus poeziją, yra amžinieji jo kūrybos varikliai.
Eilėraštis „Pirmasis pasislėpęs“ lyg filosofinio akmens paieška, siekiant skaidant, dalijant, redukuojant priartėti prie to, kas nepasiekiama, per kartų kartas užmiršta. Poeto žvilgsnis į praeities bedugnę primena suaugusius gluminantį vaiko klausinėjimą – kas buvo pirmasis medis, pirmasis žvėris (žmogus)? Šio eilėraščio mintis pratęsia knygoje šalia atsidūręs „Durys“. Abu šie kūriniai (kaip ir kai kurie kiti) sujungti ir dailininko S. Eidrigevičiaus piešiniu per du puslapius – gyvūno, žvėries (panašaus į stirną ar asilą), kurio priekinė kūno dalis atskirta nuo galinės, o tuštumą viduryje užpildo poeto eilėraštis. „Durys“ – bandymas išmatuoti savo žvilgsnio, matymo gilumą. Net ir prasibrovus pro pačią tolimiausią – „trečių durų“ – miglą regėjimas baigiasi, liaujasi egzistavęs tarsi pasiekęs įmanomą ribą. Tai lyg ta perskyrusio gyvūną dailininko pavaizduota tuštuma, poeto sąmonei, atminčiai atsisakius apčiuopti pernelyg priartėjusias gyvenimo paslaptis ar skausmus. Tad telieka šis negalėjimas atkurti, pavaizduoti, siekiant užpildyti prasme atsivėrusią tuštumą.
Eilėraštis „Tarp daugybės reikalų“ susisieja su šalia sudarytojo dėka spausdinamu „Korektūra“ – abiejuose išreikštas mirties neišvengiamumas, fatališkumas. Tik viename iš to drąsiai juokiamasi: „užmiršau/ kad reikia dar/ ir mirti“, o kitame pripažįstamas mirties neišvengiamumas, bet paneigiamas jos gebėjimas kurti prasmę („Mirtis nepataisys/ nė vienos posmo eilutės“). Tad galiausiai, poeto akimis žvelgiant, ji nėra tokia svarbi, reikšminga. Šiuos eilėraščius jungia viena iliustracija – tarsi nusveriančios sūpynės ar svarstyklės uždėtos ant kokio tai gyvio kaklo. Tai lyg amžinai žmogui po kaklu kabančios prasmės girnos, kurių nepavyks nusimesti net ir su mirties pagalba. Mirtis, pažymėjusi T. Różewicziaus amžių kaip vieną tragiškiausių žmonijos istorijoje, prasmės paieškas paliko pačiam žmogui – gyvenime ir poetų knygose.
Straipsnyje naudojamos S. Eidrigevičiaus iliustracijos iš T. Różewicziaus knygos „Vanduo puodelyje“.
Straipsnis pirmą kartą buvo publikuotas portale Kamane.lt
