Požeminės upės čiurlenimas

17 gegužės, 2024
Skaityti 3 min

Autorius: Tomas Genevičius


Prieš kelis metus P. miestelyje, vienoje siauroje archajiškoje gatvėje tiesdami vandentiekį darbininkai viduryje kelio iškasė 15 kapaviečių. Vėliau miestelio laikraštis rašė, kad visi šiuo radiniu buvo nustebę. Sulaidoti žmonės, pagal rastus kaulus, veikiausiai, gyveno XVII-XVIII a. Manyta, kad tai labai netikėtas atradimas, nes toje vietoje jokių kapinių niekada nebuvo, nors kalbinti vietiniai gyventojai sakė, kad kaulų jie rasdavo ir anksčiau – tiesiog kapstydamiesi savo darže.

Atvykę archeologai radinius sužymėjo ir išsivežė į centrą antropologiniam tyrimui. Koks likimas laukia šių neatpažintų P. praeities gyventojų? Ką jie galėtų papasakoti, jeigu galėtų? Ar mirusiųjų dvasios klaidžios sutemus po apylinkes, ieškodami, kas juos pažins, tinkamai palaidos ir suteiks ramybę? Ne visi kartu, bet kiekvienas sau, su savo asmenine istorija.

P. miestelis. Tomo Genevičiaus foto.

Kažkurie užklys į šalia styrančius P. miestelio dvaro griuvėsius, juk nuo čia viskas prasidėjo. Ne taip svarbu, kas tiksliai prasidėjo, nes praeitis netiksli. Milošas sako, kad ilgai gyvenusieji žino, kaip viskas, ką jie regėjo savo akimis, apaugo paskalomis, legendomis: „Buvo visiškai ne taip! – norėtų sušukti, bet nesušuks, nes būtų matyti tik judančios lūpos ir negirdėti balso.“[1]

Stovėdamas ten, bandau įsivaizduoti, kaip P. dvaras klestėjo XVIII a. valdant maršalkai Simonui Siručiui, tolimam to paties poeto Česlovo Milošo proproseneliui (Milošas „Tėvynės ieškojime“ rašo apie Šateiniuose kabėjusį jo portretą). Šiandien likę augmenijoje paskendę vieno dvaro pastato likučiai, niekas į juos nekreipia dėmesio, o jei kas kreiptų, manytų, kad tai miražas. Kur kas reikšmingesni vietiniams šalia dvaro stovintys daugiaaukščiai,  chruščiovkės, kurių nedideli darželiai su pedantiškomis lysvėmis įsiterpia į buvusio dvaro teritoriją. Rudenį čia gražiai virpa pageltusių medžių viršūnės, atrodo, lyg lapus judintų tenai gyvenančios vėlės, ne norėdamos kažką pranešti, o todėl, kad tai smagu daryti. Kaip, kad kartais poetams ir rašytojams smagu žaisti žodžiais. Jie tai vadina teksto valdymu, nors, iš tiesų, kai kada juos pačius užvaldo tekstas ir žaidžia jais, veda kažkur, bet niekas nežino kelio.

Galbūt vaiduokliai galvoja šią vietovę gerai pažįstantys, bet jie turėtų būti nustebę. Net jei išgyveno Kosciuškos sukilimą, dėl kurio, kaip rašo metraščiai, visa P. buvo kažkam užstatyta už milijoną auksinių. Ar, kai XIX a. pabaigoje aplink dvarą, niekieno neatsiklausius, pridauginta carinės imperijos raudonplyčių. Nustebę, nes dvarvietės peizažas pasikeitė dar labiau, kai sekanti, žiauresnė imperija virš tekančio upelio pastatė betoninių garažų masyvą. Upė – ta pati ar jau kita? – vis dar teka (girdžiu jos ošimą), bet po žeme, tarsi mitiniame pasaulyje. Tiktų apsigyventi vietos nerandančioms dvasioms, jeigu automechanikai nepiltų ten tepalų.

Kai kurios netikėtai prižadintos dvasios užklys į šalia esantį P. mišką, norėdami išvykti iš šios pasikeitusios vietos ieškos aerodromo ar čia stovėjusio dirižablio angaro, kurių aš negaliu matyti, nes dabar čia stovi mielas patriarcho paminklas, o ant pakilimo tako pastatytas namas, kuriame dabar esu. Angaro pamatai išlikę, bet viską nugalintis patriotizmas, nugalėjo ir dirižablius.

P. miestelis. Tomo Genevičiaus foto.

Kai kurie bandys slėptis nuo įtarių žvilgsnių tamsiuose šeštosios baterijos kalno tuneliuose, parako sandėlio, kurį čia savo rankomis supylė ir išrausė amžinam karui besiruošiantys imperijos kareiviai. Ant plytų gali pastebti kirilicos rašmenis, bet jie į nieką nesikreipia – tiesiog imperializmo artefaktai. Vėliau, sugriuvus tai ir kitoms imperijoms, čia ilgai gyveno benamiai, katės ir šikšnosparniai. Kai kada naktimis girdi juos cypiančius, nors gal tą garsą leidžia visai ne šikšnosparniai.

Anot Alphonso Lingio, kiekviena komunikacija yra vieno didelio pasaulio triukšmo dalis, mes komunikuojame ne tik drauge su foniniu triukšmu, bet ir komunikuojame patį foninį triukšmą.[2] Tyla neegzistuoja, antrina jam Johnas Cage‘as, ir jis teisus. Joks pranešimas, jokia mintis, joks garsas negimsta sterilioje tyloje. Taip, kaip gyvūnų garsus, anot Lingio, provokuoja „grumantys ir skrebenantys negyvi daiktai“ („žuvys leidžia garsus drauge su srovėmis, o paukščiai čirškia su vėjyje girgždančiu mišku“), taip ir mes norėdami kažką pasakyti rezonuojame tai, kas negyva, sustingę ar praėję. „Gyventi, – vadinasi, aidu atliepti vibruojančius daiktus. Materialiems daiktams būti, – vadinasi, rezonuoti“ – rašo Lingis. [3]

Užmirštas vietas pasiglemžia gamta, benamiai, katės ir kiti gyvūnai. Pati atmintis veikia panašiai kaip gamta – ji auga ir keičiasi, ją formuoja natūralūs, ir ne tik, procesai. Viena kultūra ištrina kitą, vieni įvaizdžiai ir vaizdiniai apauga ir pakeičia kitus. Ir, nors klajojantys vaiduokliai norėtų mums kažką sušukti „bet nesušuks, nes būtų matyti tik judančios lūpos ir negirdėti balso“. Vandentiekio darbai tęsiasi, nepaisydami požeminės upės čiurlenimo.


[1] Czeslaw Milosz. Pakelės šunytis. Vilnius: Strofa, 2000. P. 59.

[2] Alphonso Lingis. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 91.

[3] Ten pat.


Autorius

Leave a Reply

Previous Story

„Skalvijoje“ Čekoslovakijos juodojo humoro satyra „Kremuotojas“

Next Story

Kartais norime būti apgauti

Latest from Blog

Agnė Jonkutė | Atminties Žemė

LDS galerijos „Arka“ informacija 2024 05 10 – 06 01 Gegužės 10 d. LDS galerijoje „Arka“ pradeda veikti Agnės Jonkutės paroda „Atminties

Discover more from KRITIKOS ATLASAS

Subscribe now to keep reading and get access to the full archive.

Continue reading

Siūlomi įrašai

Kartais norime būti apgauti

Režisieriaus Mariano Pensotti spektaklio „La Obra“ recenzija

Apie parodą „Abstrakcija ir ekfrazė“

Autorius: Tomas Genevičius Gali būti, kad bet kuris puikus tapybos