Autorius: Tomas Genevičius
Su Aukse Petruliene kalbamės apie alternatyvias parodų koncepcijas, menininko prievolę netylėti ir praeities fabrikų energijos užtaisą. Kauno paveikslų galerijoje jos kuruojama paroda „Didžioji pramonė: Inkaras“ vyks iki 2021 04 24.
Tomas Genevičius: Tarp tavo paskutinių kuruotų parodų – daugybė kūrinių, tiesiogiai nepriskiriamų meno sferai: archyvinė medžiaga, praeities artefaktai, kasdienybės daiktai. Ką atsakytum lankytojui, kuris patekęs į tokią parodą užduotų klausimą „ar tai yra menas“?
Auksė Petrulienė: Norėčiau, kad į meno muziejų ar galeriją užsukęs lankytojas užmirštų klausimą „kas yra menas“. Norėčiau, kad jam kiltų klausimai „kas esu aš?“ „kas esame mes?“ „kur mes visi judame?“ „kas yra progresas?“ „kaip mes keičiamės?“. Meno kūrinys pajėgus iškelti svarbius klausimus, jis retai pasakoja apie save patį. „Meno sferai nepriskiriami“ daiktai „Didžiosios pramonės“ parodose rikiuojasi į tam tikrą seką, pasakojimą. Erdvėje įtempti daiktų tarpusavio ryšiai, sluoksniuota parodos visuma turi meno kūrinio požymių: ji veikia lankytoją.
T.G.: Ar tau svarbu, kad tavo veikloje būtų kvestionuojama nusistovėjusi meno samprata?
A.P.: Manęs nedomina meno samprata ir apibrėžimai. Esu praktikė ir darbuojuosi su savo uždaviniais ir medžiaga, kurie šaukia mane ir vilioja, kartais atrodo, kad ne aš, o toji medžiaga mane užklumpa ir įtraukia. Negalvoju apie meną – galvoju apie žmones ir gyvenimą, slinktis ir persirikiavimus, kuriuos patiria visuomenė, mirtį ir atmintį. Meno laukas dabar toks platus ir kintantis, jog neverta tikrinti sąvokų ribų. Mes visi esame pakibę ant klaustuko gracingai išriesto virš bedugnės.
T.G.: Tavo kuruojamoje parodoje skirtoje Kauno „Inkaro“ fabrikui („Didžioji pramonė: INKARAS“) žiūrovą pasitinka įvairūs objektai patalpinti specialioje konstrukcijoje, jie tarsi uždaryti konvejeryje, o meno kūriniai pakabinti šios konstrukcijos išorėje. Kokia yra šios parodos idėja? Kokią simboliką išreiškia jos architektūrinė koncepcija?
A.P.: Taiklus parodos architektūrinis sprendimas priklauso Office De Architectura: Jautrai Bernotaitei, Andriui Ropolui, Pauliui Vaitiekūnui. Jie pasiskolino principą iš fabriko konvejerio: ratu judanti konstrukcija perduoda gaminį vis naujai operacijai. Tik šį kartą konvejeris nejuda – ratu juda žiūrovas, o konvejeris perteikia alternatyvų pasakojimą apie mūsų istoriją ir identitetą. Pasakojimas sukurtas drauge su buvusiais „Inkaro“ fabriko darbuotojais, menininkais, visuomenės aktyvistais. Konvejerio tinklas ne atitveria, o atvirkščiai – erdvėje kybanti konstrukcija leidžia pamatyti objektus 3 D, iš visų pusių, net iš apačios. Ekspozicijoje nėra nieko paslėpto – jokios „blogosios pusės“, viskas atvira žvilgsniui.
Edmundo Saladžiaus akvarelės pateikia įdomias įžvalgas – fabrikas ir peizažas, fabrikas ir geresnio gyvenimo viltis. Menininkas nedirbo fabrike, jis žvelgia į temą filosofiškai, iš savojo laikmečio patirties gelmės. Tačiau išorinėje pusėje kabančios E. Saladžiaus akvarelės savo „nugarinėmis pusėmis“ – šmaikščiais menininko pieštuku užrašytais pavadinimais – „šnekasi“ su konvejerio vidaus objektais. „Čia buvo Inkaras – kaliošų tėvynė“ arba „Kaliošas – inkaras vilties“ – E. Saladžiaus tekstai tampa fonu vidiniam konvejerio pasakojimui, sudarytam iš autentiškų inkariečių tekstų, jų išsaugotų fotografijų ir produkcijos pavyzdžių. Konvejeryje visa parodos medžiaga persidengia ir sluoksniuojasi. Taip „ne meno“ objektai tampa menine visuma.
Paroda „Didžioji pramonė: INKARAS“, Kauno paveikslų galerija, 2020. A. Petrulienės archyvo nuotraukos
T.G.: Fabrikas mieste šiandien iš ekologinės, urbanistinės, estetinės perspektyvos dažnai suvokiamas, kaip neigiamas reiškinys. Tačiau tavo darbuose atrandamos kitos fabrikų savybės, jų semantinės reikšmės: jie jungia bendruomenę, kuria specifinius miesto naratyvus. Tavo dėka jie – fabrikai – įgauna žmogišką mastelį, dvasią. Kaip toks santykis su šia tema susiformavo?
A.P.: Įžengus į „Dirbtinį pluoštą“ – tas pražuvęs, nugrimzdęs pasaulis, jo mastelis! Ir po tais griuvėsiais išlikę liudininkai – mirusių fabrikų gyvastingos bendruomenės. Daugiau nebus fabrikų, kuriuose dirbtų 18 000 darbuotojų, kaip susivienijime „Banga“ brandžiam sovietmety. Šiuolaikinėj industrijoj žmonės tik kontroliuoja technologijas, yra pakeisti įrenginių. Fabrikų šeimos, kur tūkstančiai bendradarbių susiję vienas su kitu giliais emociniais ryšiais – tai visiška praeitis. Šiandien daug labiau nei fabrikų pastatai yra sugriuvę, suaižėję ryšiai tarp žmonių.
T.G.: Vaizduojamoje dailėje viskas prasideda nuo tuščio lapo ar drobės, o kaip tavo spektaklių atveju, galbūt apleista fabriko erdvė ir yra tavo pradinis lapas, kuriame įžvelgi kažkokias slypinčias istorijas?
A.P.: Greičiausiai taip – man nuostabu matyti iš tų griuvėsių kylant pasakojimus, istorijas, herojus.
T.G.: Paskutinio šiais metais (2020) Psilikono teatro spektaklio tema taip pat – vienas nebeveikiantis tekstilės fabrikas, tik šįkart Portugalijoje. Gal gali papasakoti apie šį pasirodymą? Ar ši tema išryškino kokių nors ryškių panašumų ar skirtumų tarp Lietuvos ir Portugalijos kultūrinių laukų ir visuomenių?
A.P.: Portugalijoje, Gimarainse, vyksta garsi tekstilės bienalė Contextile. Todėl jis šiek tiek panašus į Kauną – ryškus taškas šiuolaikinės tekstilės žemėlapyje.
Gimarainsas, istorinis miestas – čia gimė pirmasis Portugalijos karalius. „Čia gimė Portugalija“ – tai įrašyta kiekvieno portugalo galvoje ir visose turistinėse reklamose. Tačiau Gimarainsas turi ir kitą tapatybę – kurią ryškina ir įrašo Contextile bienalė – čia pradėjo veikti pirmosios mechaninės staklės Portugalijoje, čia gimė Portugalijos tekstilės industrija. Didžiulė tekstilės fabrikų teritorija išsidėsčiusi palei Ave upę ir Gimarainso apylinkėse – daugelis fabrikų nunykę, tačiau yra ir tebeveikiančių. Buvom pakviesti tyrinėti vieną istorinį Gimarainso fabriką – Fábrica do Castanheiro (1885 – 2013). Fábrica portugalų kalboje yra ji – moteris, kaip ir prieškario Lietuvoje – Fabrika. Kaštanų fabrika – mat ji iškilo už miesto plytėjusioje kaštanų girioje, taip gavo savo vardą. Fabrika susijusi ir su istoriniu tekstilės industrijos herojumi – Manoeliu Pereira Bastos, aistringu mechaniku, kuris ir atgabeno pirmąsias industrines stakles iš Mančesterio į Gimarainsą – 1884 metais.
Psilikono spektaklis Fábrica: amor e perda (Factory: Love & Loss) -fantasmagoriška Fabrikos ir žmogaus meilės istorija. Istoriniai faktai ir fotografijos iš miesto archyvų, silikoniniai herojai ir vietos muzikantų gyvai atliekamos melodijos spektaklyje transformavosi į savotišką industrinę mitologiją.
Mane ypač sujaudino viena nesena Fábrica do Castanheiro istorija. Jos kieme augo vienas senas, didžiulis kaštanas, prieš tai buvusios girios palikuonis. Paskutinis fabriko valdytojas, apimtas keisto įsiūčio, tą kaštaną vieną dieną nei iš šio, nei iš to nukirto. Ir po pusmečio fabrikas bankrutavo. Šeima iki šiol saugoja kaštano kamieno gabalus.
Psilikono teatro spektaklis Fábrica: amor e perda (Factory: Love & Loss), Contextile bienalė, Portugalija, 2020. Psilikono teatro archyvo nuotraukos
T.G.: Kiek tau svarbu meno kūrinyje atrasti kitą žmogų, kito istoriją?
A.P.: Man tai esminga, „Didžiosios pramonės“ parodose menas tampa megafonu, transliuojančiu žmonių balsus – tuos, kurie ilgai tylėjo, buvo nutildyti, užmiršti, kurių niekas nesiklausė.
T.G.: Tavo kūryboje ryški ši protesto kultūros strategija, pilietiškumas, ekologinė paradigma. Ar sutiktum, kad viso to labai trūksta šiandienos Lietuvos mene? Kokios to galėtų būti priežastys?
A.P.: Menininkai ne visada gali reaguoti staigiai – jie turi subrandinti kūrinį, tam reikia laiko. Tik svarbu, kol tas kūrinys bręsta, užimti aiškią poziciją ir netylėti – štai ko kartais pritrūksta. Net jei tavo tiesa dar nuoga, dar neturi „meninės išraiškos“ – privaloma ja dalintis. Nes kas daugiau pasakys tiesą jei ne menininkas? Vis tiek juk menininkas laisvesnis negu tarnautojas?
T.G.: Šią poziciją gerai iliustruoja tavo įkurta „Galerijos be sienų“ šalia Kauno paveikslų galerijos pastato. Atrodo šio paviljono estetika bei simbolika gimininga su „Inkaro“ ekspozicija?
A.P.: Paviljonas atsirado kaip prieštaravimas, paskatintas 2017 „medžių karo“ Kaune – miesto valdžios agresijos, nepaisančios nei gamtos, nei piliečio. Reikėjo kultūrinį veiksmą perkelti tiesiai į gatvę, raginti miestiečius stebėti ir analizuoti mieste vykstančius procesus, saugoti kritinę mintį ir ją keliančius žmones. Neveikiantis Paveikslų galerijos baseinas turėjo transformuotis į erdvę renginiams ir kūrybinėms dirbtuvėms. „Office de Achitectura“ komanda šią idėją išaugino iki architektūrinio paviljono, kuris 2018 m. Lietuvos architektūros parodoje konkurse „Žvilgsnis į save“ pateko tarp penkių geriausių Lietuvos architektūros objektų, drauge su tokiais objektais kaip MO muziejus.
Įdomi paviljono architektūrinė dermė su Paveikslų galerijos pastatu – ji kartoja vėlyvojo sovietmečio galerijos fasado tūrius, tačiau, visiškai priešingai – tampa atvertu, atidarytu šalia stovinčio pastato segmentu. Tai – konceptualus sprendimas, skatinantis naujus, šiuolaikinius Paveikslų galerijos naratyvus.
Įdomu, kad „Galerijos be sienų“ privalumus – prieinamumą dieną ir naktį, demokratišką atmosferą, vertina ne muziejininkai, nė karto nepasiūlę idėjos parodai „be sienų“, bet bendruomenės tiesiogiai nepriklausančios „meno“ laukui – nuo Šančių „Nemuno kelio“ kovotojų iki kaimynystėje įsikūrusio KTU mokslininkų. Tai – puiki indikacija, signalizuojanti apie besimezgančias naujas kultūrines jungtis, naujus formatus, atvirumo, viešumo ilgesį.
T.G.: Esi diplomuota grafikė. Tavo potraukis fabrikams, pramonei, industrijai, ar tai kažkaip susiję su grafikos meno savybėmis – estampais, spaudos presais, tiražavimu, naudojamomis medžiagomis?
A.P.: Gal ir taip, tik kad niekad nemėgau atspaudų, buvau ir esu piešėja. Industrija atėjo iš Dariaus [T.G.: menininkas, Psilikono teatro narys Darius Petrulis] susidomėjimo tekstilės pramone. Kauno fenomenas – stipri šiuolaikinės tekstilės meno kryptis, anot Dariaus, yra griuvusios tekstilės industrijos transformacija: fabrikuose sukauptas galingas energijos užtaisas nepražuvo – jį, kaip kibirkštis, pagavo individai – tekstilės menininkės. „Dirbtinį pluoštą“ Darius tyrinėjo beveik metus iki Kauno Bienalei pasiūlant tekstilės fabrikų temą.
T.G.: Kiek tavo kūrybinę veiklą veikia vieta kurioje tu gyveni? Ar pvz., Kaunas su savo miesto istorija (ir kasdienybės istorijomis) tau duoda pakankamai medžiagos kūrybai?
A.P.: Medžiagos yra pakankamai net vienam kurio nors Kauno mikrorajono kvadratiniam metre. Dirbu panašiai kaip botanikai, kurie meta į pievą skritulį ir paskui skaičiuoja ten patekusius augaliukus. Iš pačios lokaliausios miesto medžiagos galima išsigryninti universalų turinį.
T.G.: Šiuo metu tavo pagrindinės veiklos yra tarpdisciplininis Psilikono teatras ir parodų kuratorystė, ar jos labai skirtingos, ar tai vis tik yra „susiekiantys indai“? Kuratorystėje gelbėja ar trukdo buvimas menininke?
A.P: „Susiekiantys indai“ yra taiklus palyginimas: tamsoje pasirodanti ir čia pat išnykstanti vaizdo projekcija ir ryškioje šviesoje išrikiuota muziejinė paroda – tikrai visiškai priešingos tų susisiekiančių indų formos. Tačiau jie užpildyti vientisa kūrybine substancija. Jei toliau tęstume fizikos metaforas, tai ta susisiekiančių indų substancija retai išsilygina pusiausvyroje, o juda lyg šliuzų sistemoje, užpumpuojama ir išleidžiama, kuriam nors „indui“ tenka išdžiūvusiam palaukti savo potvynio laiko.
Taip, buvimas menininku padeda visur, ne išimtis ir kuratorystė. Menininkai gerai įvaldę specifinį profesinį instrumentą – intuiciją, kuri gali eiti kiaurai ir žaibiškai, ten kur menotyrininkas, tikėtina, užtruktų tikrindamas ir vertindamas informaciją.
T.G.: Kokioje veikloje, profesijoje tu save įsivaizduoji, jeigu nebūtum tuo, kuo esi dabar – menininkė ir parodų kuratorė?
A.P.: Vaikystėje, tame amžiuje kai svajojama būti kosmonautu, aš norėjau būti kunigu – norėjau statyti bažnyčią ir sakyti pamokslus. Kai baigiau vidurinę mokyklą, svarsčiau apie teisę ir advokato karjerą. Visus šių profesinių svajonių elementus panaudoju dabartinėje veikloje.
