Dailė Mėnesio tema Perkėla Recenzijos Rekomenduojame

Edmundo Saladžiaus ankstyvosios grafikos būtybės

Knygos "Kristina Budrytė-Genevičė. Edmundas Saladžius" ištrauka

Parengta pagal knygą: Kristina Budrytė-Genevičė. Edmundas Saladžius. Vilnius: Dailininkų sąjungos galerija, 2017. P. 120.

Dėstydamas XX a. 8–9 dešimtmečiuose Kauno keturmetėje vaikų dailės mokykloje Edmundas Saladžius piešdavo (dažnai kartu su Antanu Martinaičiu ant to paties lapo) spalvotas kompozicijas, kurias vėliau apibendrino pavadinimu – psichodelika. Tokiems kūriniams užgimti leido mokytojų „laisvas grafikas“. Kitaip nei vidurinėse mokyklose, nuolat prie mokinių nestovėta – paaiškinus vaikams dailės užduotis, mokytojai susitikdavo savo auditorijoje, mokytojų kambaryje, kalbėdavosi, prisimindavo keliones. Beveik visi kolegos buvo geri bičiuliai. Dailininkams vien pasakojimų neužtekdavo, neretai istorijos detales vizualizuodavo: „Koregavimų metu, kai mokiniai savarankiškai dirbdavo mokykloje, mes irgi paišinėdavome visokius piešinėlius, lengvai, kelionių temomis. Pieštuku „komentuodavome“ savo pokalbius apie turkus, kupranugarius ir kt. Kelionių tada į Europą nebūdavo, bet Kaukaze tuomet turėjau daug draugų, daug keliavau. Vienur pavaizduotas Stambulas, kitur Armėnija. Čia charakteringi Rytų žmonės [rodo piešinius]. Dar kitur įvairios mimikrijos į „čemodaną“ lenda, ilganosiai šalia. Viską darydavome juokais… Su kuo piešdavome? Kas po ranka pasitaikydavo, ant stalo pilna būdavo palikta daiktų: flomasteriai, pieštukai. Taip atsirasdavo linksmų piešinukų, kurie balansuodavo ant beprotybės ribos. Todėl juos vadindavome psichodeliniais. Tapytoja L. Drazdauskaitė yra daug surinkusi tokių piešinių, pieštų vaikų dailės mokykloje pertraukų metu. Kartu su L. Drazdauskaite nustatėme piešinių autorystę: kuris iš mūsų ką piešė. Tai nebuvo siurrealistų mėgdžiojimas, o tik fantaziją provokuojantis žaidimas. Viskas vyko laisvai ir natūraliai. Mintis sutapdavo su pieštuko linija.“

E. Saladžiaus piešiniai iš ciklų: Zooparkas; Kauno dienoraštis; Kauno horizontai. 1976-1988 m. (Rymanto Penkausko fotografijos)

9 dešimtmetyje grafikui Vilniaus leidykla „Vaga“ užsakė iliustracijas uzbekų liaudies pasakoms Lakštingala devynbalsė ir turkmėnų liaudies pasakoms Čabano sūnus (abi pasirodė 1983 m.). To meto poligrafijos kokybė buvo apgailėtina, ypač nukentėdavo meno albumai arba iliustruoti leidiniai: spaudžiant spaustuvėje pranykdavo visi kontrastai, spalvų raiška. Taip atsitiko ir su pasakų knygomis – E. Saladžiaus rytietiškos iliustracijos buvo apkarpytos, praradusios erdvės pajutimą, pradinę formą ir visas subtilybes. Daugiau sovietmečiu menininkas nebekūrė leidiniams, tik vėliau, paskutiniajame XX a. dešimtmetyje, išėjo keletas Lietuvos rašytojų, poetų knygų su grafiko iliustracijomis.

Panašiu metu E. Saladžius labai domėjosi litografijos technika. Jis sukūrė kelis ciklus, dabar įvairiai juos pavadina – Zooparku arba Cirku (1984 m.), bene žinomiausias tų laikų ciklas – Šunų siuita (1985 m.), taip pat yra ir pavienių litografijų. Litografijos technika realizuoti kūrinius fiziškai labai sunku. Arūnas Gelūnas savo tekste Spausdinto vaizdo ateitis mirgančių ekranų gadynėje vaizdžiai aprašo litografijos procesą, mintyse iškyla sunkus skulptoriaus ar kalvio darbas. Pats autorius jį prilygina šachtininko triūsui: „Litografijos klišių – „litografinių akmenų“ – ruošimas galėtų būti prilygintas šachtininkų darbui: du didžiulio svorio litografiniai akmenys trinami vienas į kitą (kaip abrazyvinę medžiagą naudojant specialų įvairaus smulkumo smėlį) tol, kol abiejų paviršiai tampa glotnūs ir tinkami piešti ant jų litografiniu pieštuku ar litografiniu tušu. Tenka atkreipti dėmesį ir į tai, kad gležnesnio sudėjimo grafikui tokio akmens nunešimas iš spaustuvės į studiją gali tapti tikru iššūkiu, o neretai ir stuburo išvaržos priežastimi“.[1]

Nelengvi kūrybiniai metai (tiesiogine prasme) turėjo būti dailininkui, kai ėmėsi litografijos kūrybos. Kaune tuo metu litografinis akmuo buvo tik vaikų dailės mokykloje (buvusi Juozo Tūbelio vila, architektas – Feliksas Vizbaras). Viešoje vietoje užsiimti kūryba buvo nepatogu: „Dažnai prabėgdavo mokiniai, iš smalsumo pačiupinėdavo pirštais, ištepliodavo, nebuvo saugu palikti darbus, be to, dirbau kaip malūnininkas, vienu metu viską dariau, reikėjo ir klišes paruošti nuodijimui, ir voluoti, ir atspausti; taip pusmetį padirbau ir daugiau litografija mokykloje nebeužsiėmiau“, – pasakojo E. Saladžius. Tačiau menininko darbų serijose to vargano sunkumo ar rutinos nematyti, atvirkščiai, grafikos lakšte paradoksaliai susijungia turinys, vaizduojantis kovą, ir, atrodo, vienu atsikvėpimu, vienu rankos mostu atlikta kompozicija, tarsi dailininkui viskas jau seniai būtų aišku dėl esamos situacijos ir jos baigties.

Grafikas prisimena ciklą Šunų siuita mokykloje kūręs visą pusmetį, tačiau nepaisydamas sudėtingų kūrybos sąlygų dabar šį ciklą vadina tų laikų labiausiai vykusiu kūriniu: „1985 metai – etapas, kai jau ilgai gyvenome okupacijoje, daugeliui atrodė, kad taip bus visada. Šunys simbolizuoja prisitaikiusią visuomenę, dar daugiau, šuo – tai vergas, manau, man pavyko tą pavaizduoti“. Šiame cikle jaučiama įtampa. Viename lakšte meistriškai užfiksuoti vienas prieš kitą pašokę koviniai šunys atsiduria tarp dangaus ir žemės, o nelygaus intensyvumo horizonto juostelė vos vos įžiūrima akliname fone, kone tuštumoje, todėl žemės pagrindą čia tiksliausiai pažymi du šunų kūnų metami šešėliai.

Šią akimirką įsitempę ne tik šunų raumeningi kūnai, įtempti ir virš jų nubrėžti brūkšniai. Jie atrodytų kaip pavadėliai, bet geriau įsižiūrėjus lieka neaišku: ar piktai nusiteikę šunys kam nors priklauso, ar yra suvaldomi, pagaliau, gal tai tik jų šešėliai, nes pilkos ištįsusios dėmės pažemėj primena veikiau jau pakartas gyvulių išnaras ar pakabintą liesą skerdieną? O gal tai iškreiptų veidrodžių karalystė? Ir pasiutęs šuo šoka pats prieš save, net ir žinodamas dar kartą, kaip skaudžiai atsitrenks į tuštumą.

Pateikdamas gerai atpažįstamus pavidalus, klasikinius planus ir piešinio perspektyvą, grafikas ironizuoja. Ilgainiui visas turinys ir kiekviena detalė nebeatrodo taip, kaip pamatyta pirmą kartą.

E. Saladžiaus litografijos iš ciklų: Zooparkas; Šunų siuita. 1984, 1985 m. (Rymanto Penkausko fotografijos)

Štai, litografijos lakštas iš ciklo Zooparkas – centre dviejų figūrų (vyro ir moters) susiliejanti linija formuoja vis tolimesnį pasakojimą apie tai, kas vyksta aplinkui. Tai gali būti smurtas, pagalba, o gal tik akrobatiniai triukai. Kelios perdangos, sienos, ribojančios pagrindinę sceną nuo pašalinių, irgi sukelia abejones, ar tai repeticija, ar grėsmingas veiksmas. Išraiškos dualizmas neleidžia abejoti, kad norima pasakyti daugiau, kad tai ne tik šviesotamsos žaidimai. Raumeningo, bet suluošinto vyro susuktas pavidalas ir siena su grotuotu langu (kalėjimas?) – yra grėsmingiausi komponentai visoje kompozicijoje. Alternatyvi atsvara yra sulinkusios mažesnės figūrėlės, o už sienų esantys ženklai neryškūs ir nebeaiškūs – jie izoliuoti nuo pagrindinių įvykių. Neaiški ir klampi situacija suponuoja artėjančios grėsmės jausmą.

Meno tiesa skinasi kelią per poteksčių zoną, kuri kartais gali būti prilyginama minų laukui. Kur nukris bekojis žmogus, darydamas salto erdvėje? Ar jo bendras tiesia pagalbos ranką, ar ištempia žudančią vielą? (Be pavadinimo, litografija, 1986). Šuolio momentas (būsena tarp dangaus ir žemės) – dažnas to meto E. Saladžiaus litografijose, būdingas šio menininko jausenai. Vaizduojamose scenose nėra jokio atsipalaidavimo, visi dalyviai įsitempę ar sulinkę, šiurpinantys savo stinguliu, arba sugurę lyg luošiai.

Neįprastus momentus (įnirtingą šunų susidūrimą, cirko artistų salto ar kt.) pasirinkęs E. Saladžius vaizduoja Ezopo kalba. Įvaldęs šią permainingą, „dviejų dugnų“ vaizduojamąją kalbą, dailininkas nebeapleidžia tokios stilistikos ir kiekvieną permainų ar svarbesnį visuomeninį laikotarpį vaizduoja sarkastiškai. Taip, negailėdamas publikos, jis savo kūryba apeliuoja į mąstančius ir suprantančius, nesirūpindamas auditorijos gausa.

Litografijos menas tą dešimtmetį taip ir nutrūko. Nepalanki „nuomininko“ situacija trukdė tolimesnį darbą litografijos technika. E. Saladžius prisimena, jog tada jį masino litografinio akmens dimensijos, kerintis rupus paviršius, tačiau ribotas darbo laikas ir skuba sužlugdė tolimesnius planus. Toliau dirbti šia technika Kauno meno mokykloje nebuvo galimybių.

Knygą Edmundas Saladžius galima įsigyti Dailininkų sąjungos galerijoje, Vokiečių g. 2, Vilnius arba susisiekti el. paštu info@kritikosatlasas.com


[1] Arūnas Gelūnas. Spausdinto vaizdo ateitis mirgančių ekranų gadynėje / Grafika šiuolaikinių menų kryžkelėje. Vilnius: Tarptautinė dailės kritikų asociacija (AICA), Lietuvos sekcija, 2009, p. 31.

0 comments on “Edmundo Saladžiaus ankstyvosios grafikos būtybės

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s