„Meno kūrinys turi autorių, bet kai kūrinys tobulas, jis atrodo iš esmės anoniminis. Jis imituoja dieviškojo meno anonimiškumą. Šitaip ir pasaulio grožis rodo, kad yra Dievas – asmeninis ir kartu beasmenis, ir nei vienoks, nei kitoks.
Grožis – tai kūniškas potraukis, kuris laiko per atstumą ir reiškia atsižadėjimą. Be kita ko, ir patį intymiausią atsižadėjimą – vaizduotės atsižadėjimą. Visus kitus trokštamus objektus mes norime praryti. Grožis – tai dalykas, kurio trokšti, bet nenori praryti. Mes tiesiog trokštame, kad jis būtų.
Nejudėti iš vietos ir susilieti su tuo, ko trokšti ir prie ko nepriartėji.
Šitaip susiliejama su Dievu: prie Jo neįmanoma priartėti.
Atstumas – tai grožio siela.“
Simone Weil. Sunkis ir malonė. Vert. Diana Bučiūtė. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2015.
Fotografija: © Tomo Genevičiaus, 2021
