Nuomonės Įvykis

Anatolijus Klemencovas. Vieno kūrinio likimas

Autorius: Ignas Kazakevičius

Iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“


  • 2002 m. Pasaulio futbolo čempionatas itin nesėkmingai susiklostė Prancūzijos rinktinei, kuri siekė apginti čempionės titulą. Prancūzai ne tik iškrito po grupių etapo, bet ir pirmą kartą istorijoje pralaimėjo buvusios savo kolonijos Senegalo rinktinei bei užėmė paskutinę vietą grupėje. Prancūzijoje kilo pasipiktinimas dėl patirto fiasko. O sąmokslo teoretikai visais varpais skalambijo apie nesėkmės priežastį. Pasirodo, pralaimėjimą lėmė tai, kad nacionalinės komandos žaidėjai prieš rungtynes negiedojo šalies himno.
  • 2006 m. radikalus dešinysis Jeanas Marie Le Penas išvystė šią temą ir paaiškino, kodėl „Marselietė“ nebuvo giedama: „Komandoje nėra prancūzų. Treneris turėtų būti atidesnis!”
  • Kalbėdami apie identitetą turėtume būti atidesni. Tai minų laukas. Jeigu remsimės etaloniniais identiteto sąvokos apibrėžimais – „susitapatinamas su…“, „susitapatinti dėl…“, tada kūryba kaip komunikacijos medija netenka prasmės.
  • O jeigu identitetą meno kūrinyje interpretuotų ir medijuotų pats laikas?
  • Pirmą kartą Anatolijaus Klemencovo instaliacija „Identitetų laikai“ (2008), kurioje panaudotos SSRS laikų milicijos atmintinės / piešiniai / fotorobotai, skirti nusikaltėlių tautybėms atpažinti, buvo pristatyta 2008 m. meno projekto „Now Art Now Future“ metu.
  • Šalia buvo eksponuojami Kęstučio Grigaliūno kūriniai iš ciklo „Tylėjimo forma. Stabilus tapatybės jausmas“. Akistata su tikrų nusikaltėlių portretais leidžia pažinti tik fasą ir profilį, ir akimirką, kai juos įamžino. Tik tiek. 
  • Jie įgyvendino tai, ką sugalvojo. Fotografas atliko savo darbą. Menininkas realizavo sumanymą. Visi identifikavosi.
  • A. Klemencovo interpretuotame readymade vienas asmuo atstovauja nacijai! O susitapatinti su potencialaus nusikaltėlio tautybe galite patys pasižiūrėję į kūrinį.
  • Vienoje septyniolikos diptikų dalyje rasite rusų ir anglų kalbų derinį, tautybių fotorobotų klišes, biurokratines frazes „Approved“, „Made in Europe“, „Fragile“, kitoje – užbaltintą veidrodį, su prabrėžomis ir galimybe save apžiūrėti.
  • Taip parduotuvių vitrinas užkreidindavo sovietiniais laikais. Jose darbininkai būtinai užrašydavo – РЕМОНТ, kažkodėl su atvirkščia pirmąja raide.      
  • 17 pseudo fotorobotų. Kolekcijos prototipai sukurti naudojantis tuometinės milicijos archyvais.  Fotorobotas savotiškai idealizuoja tautos über nusikaltėlį?     
  • „Identitetų laikai“ buvo specialiai sukurtas grafikos projektui, pasižymėjo šios srities technikų įvairove, reikiamų triukų kompleksu, sujungė grafinį planą ir poparto estetiką.
  • Dailininkas pasinaudojo klasikiniu „rimeiku“ – perkėlė anų laikų temą (suvokimo klišę) į dabartinių naujųjų laikų kontekstą. Kūrinys suskambėjo kaip vis dar pasąmonėje tūnantis posovietinis reliktas.
  • Po parodos darbai sugrįžo į dėžes ir tūnojo menininko archyve 12 metų.
  • Vėl išvydę pasaulį 2020 m., jie patvirtina istorijos judėjimo ratu paradoksą, temą apie nuolat atsinaujinančias, tik kita forma pasireiškiančias idėjas.
  • Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre ir „Art Vilnius‘20“ erdvėse grafikos ciklas virto instaliacija ir atrodė kaip patrauklus facebook`inis nonsensas.
  • Žmonės bandė save identifikuoti fotografuodamiesi šalia eksponuojamų atvaizdų, veidrodžiuose merginos dažėsi lūpas ir darėsi selfius.
  • Menininkas „užkonservavo“ ano laiko socialinį nesusipratimą, suteikė absurdui gražią etiketę, o laikas pasufleravo, kaip reikia perskaityti kūrinį.
  • 2008 metais „Identitetų laikai“ nuspėjo selfie megamadą, facebook`inio „įdrauginimo“ kultą, pristatė savotišką artfie versiją (kai galima įsiamžinti meno kūrinyje).
  • Tai tapo akivaizdu tik 2020 m., kai menininkas atnaujino retrokūrinio „profilio“ vizualą, pridėjo taboro dainų ir riedančio traukinio garso takelį, pseudopersišką kilimą ir sukūrė perono, stoties, fojė, zoom laukiamojo atmosferą.
  • Žmonės čia spokso vienas į kitą ir laukia pakibę laike tarp realaus maršruto ir svajonių kelionės.
  • Jie žiūri į meno kūrinį, stebi žiūrinčius, meno kūrinys seka juos visus.
  • Žiūrovai juda ratu ir kuria istoriją.
  • Meno kūrinys, esantis kartu vienoje patalpoje, jus visada testuoja. Jei atsukote jam nugarą – vienoks įvertinimas, per ilgai žiūrite į kūrinį – kitoks įvertinimas. Praėjote pro šalį ir nepastebėjote – dar kitoks rezultatas.
  • Kiekvienas, atėjęs į parodų sales, nesąmoningai „pasirašo“ smalsumo deklaraciją, sutikimą būti supažindintam su meno turiniu, įgyja teisę į jo vertinimą, tampa meno publikos dalimi. 
  • Masės. Pasyvumas. Technologijos. Manipuliavimas. Pasąmonė. Identitetas. Kada jis naudingas? Kada pavojingas?
  • A. Klemencovas kalba apie banalumą ir paprastumą, profesionalumą ir nuoširdumą. Šis „SSRS laikų testas“ bet kurioje politinėje, ekonominėje, socialinėje sistemoje išreiškia demagogijos esmę – suteikti pasirinkimo galimybę ribotame formate ir įtikinti sistemos dalyvį džiaugtis procesu bei atrastu „išskirtinumu“.
  • Kūrinio pavadinime pavartotas populiarus žodis „identitetas“ apibrėžia sąvokos kaip fenomeno magiją ir absoliutą.
  • Identitetas regisi pseudobūviu, kuris šiandieną yra ne tik itin priklausomas nuo žiniasklaidos, bet ir pats ja tapo ir vis labiau primena shoppingą, kuriuo galima pasigirti socialiniuose tinkluose. 
  • „Identitetų laikai“ yra alegorinis komentaras, skirtas visiems ankstesniems dailininko darbams, kuriuose pilna filosofinių ir religinių refleksijų, anų laikų socarto ir dabartinių – eurostandarto poteksčių.
  • Kas neatleidžiama žmogui šiapus „veidrodžio“, leistina mene arba veidotyroje, kurioje yra tiek pat logikos, kiek ir subjektyvumo. Čia požiūrį į „kitą“ nulemia asmeninė patirtis, komunikacijos ir išprusimo lygis.
  • Nuomonės koliažas susideda iš smulkių, viena kitai prieštaraujančių tiesų ir sudaro galimybes atsirasti paklaidai, ši – interpretacijai, pastaroji – gandams, gandai plečiasi iki istorijų, apauga „tikrais“ faktais, kuriuos žmogus traktuoja kaip realiai egzistuojančius, o (pa)tikėjimo pasekmės gali tapti labai realios ir sukelti neprognozuojamų įvykių grandinę.
  • Turėkite atsarginį identitetą ir laiku persiinstaliuokite patys!
  • Kitaip elgdamiesi, suprogramuotoje kasdienybėje būtinai užlipsite ant identiteto minos.
  • Išdykauti galima tik prisidengiant meno ar menininko identitetu (ir tai ne visada padeda, prisiminkite „Charlie Hebdo“)!
  • Meno pasaulyje beveik nebaudžiami galime konstruoti socialinius vaidmenis, jais keistis, performinti, kiek tik mums patinka, dauginti informaciją fiziniu ir virtualiu formatu, pamėgdžioti ir aproprijuoti ritualą, perfrazuoti ir vėl pakartoti, kol įtikinama ir įtikima. Pavadinkime tai meniniais, fenomenologiniais ar tarpdisciplininiais tyrimais, ir nuostatos taps forma! 

Anatolijaus Klemencovo darbų paroda. Fotografijos iš A. Klemencovo archyvo

Straipsnis iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“ finansuojamas Klaipėdos miesto savivaldybės, gavus stipendiją kultūros ir meno kūrėjams.

0 comments on “Anatolijus Klemencovas. Vieno kūrinio likimas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s