Autorius: Ignas Kazakevičius
Suskaičiavau apie klaipėdietį tapytoją Virginijų Viningą savo parašytus tekstus, Klaipėdos meno lauko įžvalgas, daugiau ar mažiau liečiančias jo kūrybą. Supratau, kad minėti mano tekstai atitikdavo jo paveikslų struktūrą – likdavo beveik neužbaigti kaip ir autoriaus paveikslai, kurių kiekvienas reikalauja tęsinio. Menininkas kūrinius vysto ciklais, etapais. Daiktų ciklą keičia portretų ciklas, šį – veikiančio žmogaus serija. Drobių neužbaigtumas, žinoma, sąlyginis, kiekvienos istoriją tarsi įrėmina teminio ciklo vystymo laikotarpis. Serijos sukuria kontekstą kūriniui, o šis vaizduojamam personažui. „Viningui įdomiausias yra žmogaus kūnas. Tačiau jo drobėse nerasime akademinių aktų, kūno studijų; menininkui nerūpi tiksliai atvaizduoti išorinį žmogaus pavidalą. Autoriui kur kas svarbiau kūnas kaip fizinė žmogaus dvasios išraiška. Kūnas, koks jis būna tuomet, kai žmogus atsiduoda dionisiškajai veiklai – šoka, groja arba sportuoja“, – apibendrino menotyrininkė Jurgita Ludavičienė, pristatydama Viningo kūrybą MO muziejaus kolekcijoje.
KĖDĖS, POZOS IR BANANŲ VALGYTOJOS
Prisimenant autoriaus kūrybos trijų dešimtmečių palikimą, atminty iškyla raktažodžiai: menininkas, dirbtuvė, pramoniniai dažai, varvinimas, pilkos spalvos magma, ryškių potėpių trasos, daiktų ir personažų poza. Kas kam pozuoja? Ar siužetas paveiksle pozuoja menininkui, ar menininkas bando prakalbinti paveikslą, ar paveikslas provokuojamai žvelgia į menininką ir kviečia į bokso ringą?
Kas svarbiausia? Tapyba ar provokacija, padedanti su ja susipažinti? Tapybiniai poslinkiai menininko kūrybiniuose etapuose vyksta aiškiu formatu (tos paties pločio potėpiai, autoriniu brendu tapę nuvarvėjimai, ta pati frontalioji kompozicija, tos pačios koncentruotos spalvų zonos, per visą evoliuciją besikeičiantys, bet nuolatiniai motyvai).
Virgi, keisdamas motyvus juk neatmeti juos pristatančių mano išvardintų technikos atributų? Kažkada „išmėtei“ kėdes, pradėjai tapyti bananų valgytojas, pertapydavai žurnalų viršelių nuotraukas. Vėliau turbūt pasitarnavo internetas? Ar savo kūryboje tebenaudoji „skolintus“ vaizdus? Ką duoda toks vaizdas? Kokius dar informacijos šaltinius panaudoji?
Skolintas internetinis vaizdas tarnauja kaip modelis interpretacijai. Pirmiausia kyla mintis, tada galvoju, kaip ją įgyvendinti. Visada ir visur ieškau tinkamo motyvo – modelio. Beje, šiuo metu dirbu prie projekto su gyvu modeliu, tęsiu baleto ir bokso temą, kur pagrindinį vaidmenį atlieka baleto šokėja Beata Molytė.
ZOOM IMPROVIZACIJA
Pastarąjį dešimtmetį autorius pradėjo plačiau naudoti zoom efektą. Kūrinyje menininkas pritraukia detalę, optiškai hiperbolizuoja motyvą (padidina boksininko smūgio galią, suteikia svorio smuikininkės smičiaus judesiui ar išpučia žandus džiazo muzikantui) ir ryškų, beveik monochrominį foną. Muzikantai, geidulingos nuogų ir pusnuogių moterų figūros, šokėjos pakeitė pilkas, nevalyvas daiktų (kėdžių, suolų, pakabų) sangrūdas ir „nesklandžių“ suglamžytų portretų serijas. Pamenu „Bananų valgytojas“ – beasmenius moterų veidus sukežusiais bruožais, burnas-skyles, bandančias apžioti bananą. Šalia eksponuojami pilkai ir ekspresyviai nuvarvėję mergaičių veidai iš „Gimnazisčių“ ciklo žavėjo pavadinimo intrigos ir multiplikuotos išraiškos deriniu. Dabartinis bokso ir baleto derinys asocijuojasi su Muchamedo Ali žodžiais „plasnok kaip drugelis, gelk kaip bitė“. Kitaip tariant, tapytojas siekia, kad kūrinys išliktų gracingas, kiek tai įmanoma sunkaus svorio tapyboje, ir kartu pataikytų oponentui, t. y. vos keliais teptuko mostais paveiktų žiūrovą jau pirmajame raunde. Priešingu atveju tapyba nebeteks aistros. O mums reikia išlikti kantriems ir leisti menininkui įsibėgėti. Kaip minėjau, tai, kas vyksta kūrinio paviršiuje, tarsi keliauja iš kūrinio į kūrinį. Palaipsniui atsirandantys nežymūs formos pokyčiai, žiūrėk, per 10 metų pakeičia, nutrina, reformuoja motyvą. Bandydami perskaityti paveikslą, mes remiamės savo parodų lankymo, kolekcionavimo, bendravimo su menininkais ar konkrečiu menininku patirtimi, išankstinėmis nuostatomis (pavyzdžiui, V.Viningas yra grubios, vyriškos tapybos atstovas), taip pat bendraujame su paveikslo turiniu, su diptichais ir triptichais, su jų kuriamu kontekstu ir parodos atmosfera. Ir galų gale mus pasiekia TAS vienintelis vaizdas, kuris tampa įvaizdžiu ir ilgai mūsų nepaleidžia, net jei menininkas jau gana toli nužygiavo kūrybiniame kelyje, galbūt keitė kryptis ir žanrus (jei kalbėtume apie V.Viningą, būtų galima vartoti terminą „portretinio žanro atstovas“, kad ir kaip juokingai tai skambėtų šiuolaikinėje tapyboje; visgi autoriaus paveikslai – tai jo paties ir jo portreto aplinkos atvaizdai). Įkyriai persekiojantis pažinimo ir pažinto įvaizdis sunkiai sunaikinamas stebėtojo sąmonėje, įvaizdis patarinėja, kur link eiti: štai figūra, sekime judesį, išsitaškiusias spalvas. Prisimerkęs regi judesio abstraktą. Tarp tapytojo ir žiūrovo palengva gimsta ryšys, supratimas, įvyksta susitaikymas su įvaizdžio diktuojamu sprendimu a priori, kurį juk nujautėme, tiesa? Kova laimima balais. Toliau laukia kitos varžybos, erdvės ir priešininkai.
Ar seki savo meno kūrinių likimą? Vieni, kas ir gerai, ir blogai, patenka į muziejus ir reprezentuoja menininką. Gerai – kad garantuoja informacijos patikimumą. Blogai turbūt tai, kad visi vertina menininką pagal šį užfiksuotą faktą?
Kaip ir visi dailininkai, esu užtapęs ne vieną drobę. Taip nutikdavo praeityje, o dabar tiesiog nebedarau broko. Prie savo kūrinių neprisirišu, kol turiu vilties kurti vis geresnius darbus. Įsivaizduokime neįmanoma: jei mano kūrybiškumas išblėstų, net ir tada nekiltų noras užsidaryti savo drobių pasaulyje. Paveikslų likimo tikrai neseku, tiesiog džiaugiuosi, kai jie randa savo namus, muziejų sales, kolekcijas. Kai menininko kūrinį įsigyja muziejus, tai reiškia tik viena – darbų kokybės ženklą ir komercinę sėkmę.
Kūrinių likimas sprendžiamas ir parodose. Čia atsiskleidžia jų kokybė ir trūkumai, turinys arba jo nebuvimas, atskiro kūrinio svarba, kai jis papildo greta esantį ir sustiprina menininko tapybinę deklaraciją. Paroda baigiasi ir kūriniai išsiskirsto, yra pertapomi, dovanojami, nuperkami, netgi naikinami… Bet juk dingsta tik kontekstas ir prasideda asmeninė kiekvieno kūrinio istorija?
Gerai surežisuotas parodos ir kūrinių pateikimas, geras parodos kuratoriaus darbas visada teikia emocinį pasitenkinimą. Jei kalbėtume apie atskirą meno kūrinį, žiūrovas išsineša patikusio darbo įspūdį – jausminį santykį, po kurio laiko pastūmėsiantį ieškoti autoriaus. O jau tada prasideda asmeninė paveikslo istorija. Kiekvienas paveikslas, kaip ir žmogus, gyvena savo gyvenimą (ir atlieka savo paskirtį). Kuo geresnis darbas, tuo labiau paveikslas komunikuoja su šeimininko sociumu ir dažnai atlieka menininko darbų reklaminę – pažintinę, sklaidos – funkciją. Menininko kūriniams naudinga bet kuri vieša ar privati erdvė!
Ko tapytojas mokosi žiūrėdamas į kito tapytojo darbus? Ko tapytojas mokosi parduodamas savo kūrinius?
Mokaisi nedaryti klaidų, nes pirmiausia „konkurento“ darbuose jų ir ieškai. Tai nereiškia, kad neužplūsta natūralus džiaugsmas žiūrint į gerą darbą. Parduodamas savo kūrinius, pirmiausia ugdaisi savivertę.
Ar šiuolaikiniam menininkui vis dar reikalinga studija, dirbtuvė? Kažkada labai madingai ir paslaptingai skambėjo burtažodis – menininko dirbtuvė. Ar ši sąvoka – būvis, kaip tam tikros metafizinės tikrovės vieta, šiandien tebėra prasminga?
Menininko dirbtuvės sakralumas iki šiol daug kam siejasi su pasibuvimu geriant vyną ir iš to išplaukiančiu „metafiziniu“ potyriu. Viskas daug paprasčiau, man tai vieta, kur galiu tapyti, galvoti. Mano dirbtuvių patalpa gana asketiška. Palei sienas sudėliotos drobės, molbertas, stalas – paletė, dvi kėdės. Ant palangės virdulys, puodelis ir kalnai eskizų. Daugelis turbūt nustemba, nerasdami sofutės, garso aparatūros ar panašių atributų klientui gundyti.
TAPYBOS DELTA IR P. S. AUTORIUI
Lietuvos tapybos tendencijų srovė, XX a. 10-ojo dešimtmečio viduryje atnešusi į meno pasaulį ir V. Viningą, tarsi upės deltoje ilgainiui susiskaidė, atšakos nuo spalvos galios pasuko prie koncepcinio potėpio, daugiau ar mažiau dekoratyvių mokslinio tyrimo versijų, aproprijuotos tapybos. Iš pažiūros puošni V. Viningo tapyba yra saikingai suabstraktinta, madingai „nešvari“, aplipusi literatūriškumo, deformuotos realybės priemaišomis.
Be abejonės, tepimo mitas autoriui neaktualus, tarkim, kasdienybės plokštumą dailininkas nugali vizualizuodamas ne pasąmoninius užkaborius, bet kūniškumo pergalę ir motyvuotą gestą.
Menininko paveikslai nepasižymi kolorito turtingumu. Jie labiau pjauna fono – potėpio, potėpių konstrukto – motyvų kontrastu. Kompozicija nesudėtinga – liepsningas ir agresyvus personažas dominuoja šalto atspalvio fone. Autorius akivaizdžiai mėgaujasi dėmės, atskiro potėpio menu ir nespendžia sau loginių spąstų, neužkerta kelio pseudoakademiniais ar madingais konceptais, kuriais pats netiki. Kompozicijas įrėmina tokie pat atviri, ne iš poreikio gimę stilingi nuvarvėjimai. Pavadinčiau juos autorius potėpių garso takeliu. Lietuvoje įdomių varvintojų, leidusių taip formuotis potėpiui nėra daug: Vilmantas Marcinkevičius, Henrikas Čerapas. Įdomiai trimatį konkretumą po tekančių industrinių dažų sluoksniais slėpė Kunigunda Dineikaitė. Varvėjimo kontrolę kūrinių koncepcija pavertė Eugenijus Varkulevičius.
V. Viningui pakanka keturių atspalvių, keturiomis kryptimis sukamų potėpių, tarsi tai būtų rokenrolo kvadratas. Jis nuobodokas, tad ištrūkti įmanoma tik grojant džiazą, o nuo džiazo tradicijos tenka bėgti improvizuojant. Improvizacija suteikia galimybę dar vienam paveikslo, rakurso, karjeros, potėpio posūkiui.
Ar kada nors kilo noras paeksperimentuoti su tapybos prigimtimi? Tarkim, sukurti ciklą kūrinių, analizuojančių potėpį, kitą – analizuojantį faktūrą, trečią – tik spalvą? O galbūt perkratyti savo ikonografiją, atsirinkti ir susikoncentruoti į kažkurį motyvą ir gerai jį „atkalti“? Ar save pavadintum tapytoju, atmetančiu konceptualizmą iš principo, ar tiesiog nematai poreikio pratęsti tapybos lauką kitomis priemonėmis? O gal paprasčiausiai teigi emocingesnį, instinktyvesnį momento pagavos požiūrį?
Eksperimentuoti su potėpiais noro nebuvo, jie tokie, kokie yra, – prigimtiniai. O štai tapyti mažu teptuku ar mentele niekada negalėčiau. Aš nesu konceptualizmo ar mišriosios tapybos priešas. Tai tiesiog kažkas kita, ne mano meno rūšis. Paveikslas tampa meno kūriniu, kai menininkas, jį baigęs, jaučiasi laimingas. Netikiu kūrybinės kančios sąvoka. Man tapyboje svarbu piešinio, kompozicijos, spalvų valdymas, ir nebe taip svarbu, kaip tai bus atlikta: konceptualiai, laikantis klasikinės tapybos kanonų ar panašiai. Didysis mano iššūkis buvo tapymas gyvai. Tai maksimalus koncentracijos ir jėgų reikalaujantis procesas. Nedarau to dažnai. Tai tiesiog duoklė žiūrovui.
P. S.
Virgi, turbūt pameni nuolatinį erzelį, besisukanti apie „tapybos mirtį“. Prisimenant istoriją, esą štai skulptūra išsivadavo nuo formos ideologijos ir tapo objektu ir instaliacija, dar vėliau galėjo egzistuoti ir koncepcijos lygmeniu… Tapyba ir tapytojai taip pat bandė desakralizuotis ir dematerializuotis, atsižadėti vaizduojamosios, pasakojimą praturtinančio vizualo esmės. Paveiksluose dingo potėpis, spalva (imkim tris pastarąsias tavo jau nueitas dekadas, pats viską matei Lietuvoje ir pasaulyje), dingo siužetas, portretuojamųjų charakteriai, o Lietuvoje Vytauto Gasiūno „dūmai“, regis, buvo ta riba, kai siužetas, tegul kartais ir „pertemptais“ pavadinimais, vertė žiūrovą vaizde ieškoti, kur visa tai yra arba kodėl to, kas parašyta, nėra. Dabartinėje dėl viruso sulėtėjusios civilizacijos akivaizdoje tapybos mirtis man regisi mažiau tikėtina nei visų medijų mirtis kartu paėmus. Elektra dings. Bet išliks tie, kurie sugebės įtikinamai, taigi ekspresyviai (sic!), perduoti žinią gentainiams. Galbūt panaudodami tą pačią dūmijančią negrabiai nulipdytą žvakę.
Nuotraukos: Nerijaus Jankausko
Straipsnis iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“ finansuojamas Klaipėdos miesto savivaldybės, gavus stipendiją kultūros ir meno kūrėjams.
