Įvykis

Režisierius Peteris Mettleris: „Mano darbai primena muziką“

Interviu su režisieriumi

VDFF informacija


Šveicarų-kanadiečių menininkas ir režisierius Peteris Mettleris, kurio retrospektyvą šiemet pristato Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF), savo filmus lygina su muzika. Autentiškos jo sukurtos juostos žiūrovą kviečia keliauti po ugnikalnius, Detroitą, Las Vegasą, stebėti šiaurės pašvaistes ir lankyti budistų vienuolynus. Jį žavi asociacijų mistika, formos paieškos, savų rėmų laužymas, o pastaruoju metu ir tai, kaip keliauti nepaliekant namų.

Nuo pat savo karjeros pradžios P. Mettleris kūrė filmus, kurie, nors iš pradžių ir atrodė neįgyvendinami, iškart būdavo plačiai pripažinti ir įvertinti. Jo kūryba – meditacijos apie mūsų pasaulį, pagrįstos asmenine patirtimi, kur susipina skirtingi kino žanrai bei meno disciplinos. Muzika, šokis, fotografija yra kitos menininko kūrybinės veiklos. Šiuo metu jis kuria serialą. 

VDFF parengtoje autoriaus filmų programoje – 6 jo pilnametražiai darbai ir trumpametražių filmų programa. Retrospektyvos programą Vilniuje žiūrovai dar gali išvysti iki šio sekmadienio „Skalvijos“ kino centre. Spalio 10 d. Klaipėdoje, kino teatre „ArleKinas“, bus rodoma žinomiausia režisieriaus juosta  „Lošimai, dievai ir LSD“

Simonos Žemaitytės interviu su režisieriumi:

Jūsų portfolio – daugybė filmų, o juose – daug netikėtų sugretinimų, vaizdo ir garso eksperimentų, veidų, temų… Ar yra kažkas, kas dar neišbandyta? Kas domina dabar? 

Dabar kuriu serialą. Pradėjau 2019-aisiais. Jame ir yra tai, kas mane jaudina. Lyg dienoraštis, jis apima momentus, apie kuriuos mąsčiau metų metus. Tai – pasakojimas pirmuoju asmeniu apie tai, kur gyvenu, apie šeimą, draugus, tėvo mirtį, santykius, kaimyną. Spontaniškas tyrimas to, kas atsiveria prieš akis. Šis serialas galbūt panašiausias į mano filmą „Lošimai, dievai ir LSD“. Nors filmo trukmė yra trys valandos, medžiagos jam surinkta labai daug: 50 valandų juostose ir šimtai skaitmeniniuose formatuose. Naujasis projektas taip pat krypsta ta linkme.  Bet kadangi tai serialas, jis gali būti ilgesnio formato. 

Kiek šiam projektui įtakos turėjo pandemija ir tai, kas vyko pasaulyje per paskutinius kelerius metus?

Tai tikrai turėjo įtakos. Iš pradžių keliavau po Ameriką, lankiausi Kuboje. 2020-ųjų kovą jau montavau medžiagą. Prasidėjo karantinas. Panašiu metu susirgo ir mirė mano tėvas. Projektas keistu būdu tęsėsi toliau. Man buvo įdomu, kaip galima keliauti nepaliekant namų. Manau, temos, kurios mane domina, nebūtinai turi būti nagrinėjamos Indijoje ar Las Vegase… 

Peteris Mettleris pristato filmą „Laiko pabaiga“:

Per savo karjerą kūrėte ne tik filmus, bet ir instaliacijas, su daug kuo bendradarbiavote, miksavote vaizdus gyvai… 

Pats nesu labai didelis žanrų mėgėjas. Negaliu klasifikuoti savo filmų, juose daug kas susimaišo. Atrodytų, kad kone kiekvienas mano darbas yra hibridas. Bet nė vienas jų nėra kurtas su ta intencija. Tai – įvairiausių įtakų, bendradarbiavimo rezultatas. Man patinka dirbti su kitais menininkais. Tai lyg kokia chemija… Rasti naują filmo formą nėra lengva. Kai ieškojome finansavimo serialui, susidomėjimas buvo, tačiau visi norėjo žinoti, ką matysime pirmoje, ką antroje serijoje ir t. t. O aš sakiau: „Nežinau“. Man įdomu ieškoti. Po daugybės pičingų ir pasiūlymų supratau, kad reikia tiesiog pradėti dirbti, nes reikiamos paramos negausiu. Pradėjau filmuoti pro langą, sutikau kaimyną, atsukau kamerą į save. Tiksliai nežinodamas, ką grosiu, sėdau prie pianino. Pradėjau improvizuoti. Bandžiau „išlipti“ iš savo paties rėmų. Iš pradžių grojau muzikines kompozicijas, kurias gerai žinojau. Grojant, kaip ir kuriant filmus, turi savo įrankius, būdus reaguoti, kadruoti. Grojau, filmavau ir kalbėjau apie tai, kad noriu pokyčių. Suskambo klaidinga nata. Pradėjau žaisti ta mintim, kad tai, ko ieškau, ir yra klaidinga nata. Ji išprovokavo naują atsaką, reakciją.

O kas, jūsų nuomone, buvo tie rėmai, kas jūsų filmuose atsikartoja?

Temos, kameros judesiai, muzikos elementai, kompozicijos. Žinoma, laikui bėgant kompozicijos tampa vis sudėtingesnės. Tačiau senstant vis rečiau atsitinka tai, kas nutinka paauglystėje, kad netikėtai atrandi kažką naujo…

Savo darbuose gretinate iš pirmo žvilgsnio nesugretinamus dalykus… Filme apie laiką – Havajai, CERN, Detroitas… 

Tai – vienas iš tų pasikartojimų pavyzdžių. Vadinkime tai asociacijų struktūra. Scenas, elementus, žmones man patinka gretinti netradiciniame pasakojime. Tai – tarsi galvosūkis. Manau, kiekvienas žiūrovas prie tokio pasakojimo turi skirtingą prieigą. Toks žiūrėjimas dažnai stimuliuoja labiau nei tradicinės draminės struktūros. Įdomi asociacijų mistika. Kurdamas „Laiko pabaigą“ pasižymėjau, kaip galėtų būti išskaidyta laiko samprata. Tada tyrinėjau atskiras dalis. Iš pradžių viskas buvo ant popieriaus, didelio galimybių žemėlapio. Vėliau viską susiaurinau iki maždaug keturių lokacijų. Havajai buvo svarbūs dėl ten kone prieš akis grimstančios žemės. CERN svarbus apmąstant mokslą, Didžiojo sprogimo teoriją, o Detroitas filme veikia kaip klaidos reprezentacija. Ir, žinoma, budistai su belaikybės samprata, nušvitimu. Apsisprendęs dėl lokacijų, pradėjau filmuoti, ir žiūrėti, kas bus. 

Filmo „Laiko pabaiga“ anonsas:

Ką jums reiškia procesas, ir ką – kūrinys?

Gyvenimas ir yra procesas. Kaip kino kūrėjas ką dar galiu daryti su savo gyvenimu, jei ne kurti filmus? Noriu, kad man būtų įdomu, mokausi. Pastaruoju metu mano darbai yra tiriamojo pobūdžio. Kūrimo procesas neindustrializuotas, tad gal kiek įdomesnis nei kitų. Viskas, ko reikia – kamera, ir gali tyrinėti bet kokį aspektą. Pakeliui sutinki daugybę įvairiausių žmonių. Kuriant TV dramą darbas dažnai labiau susijęs su rutina, biudžetais, kitais profesionalais. Visi mano filmai skirti auditorijai. Pats sau esu sukūręs tik vieną filmą – „Rytų aveniu“. Neplanavau jo niekam rodyti, tai buvo dienoraštis. Kad žmonės gali susitapatinti su tuo, ką ten mato, man buvo didelis siurprizas. 

Įdomu ir tai, kaip menininkai kuria žinias, kas atsiveria kūrybinio tyrimo kontekste. Kaip jūsų praktikoje siejasi intelektualinės ir patyriminės žinios?

Filmuose mane visuomet žavėjo perspektyva. Tai – žvilgsnis į pasaulį iš vidaus. Kai patenki į tą sferą, tuos momentus, žiūrėjimo į pasaulį temperamentą – esi tam tikroje emocinėje, dvasinėje realybėje. Ta patirtis nebūtinai bus kuriama teksto ir prasmės. Tai jausmiška. Bet pristatyti kažką, kas yra jausmiška, kartais gali būti itin sunku. Žmonių smegenys turi būti stimuliuojami. Renkuosi temas, kurios gali būti įdomios intelektualiai, ir gretinu jas su žiūrėjimo patirtimis iš vidaus į išorę. Pavyzdžiui, filme „Laiko pabaiga“, CERN dalyje, informaciją išgyvename jausmiškai. Kalbame apie mokslą, bet tai nėra pristatoma konvenciniu būdu kaip mokslinėje dokumentikoje. Tai man yra pavyzdys, kaip tai, kas yra dvasiška, ir tai, kas materialu, susilieja į vieną. 

Kartkartėmis filmuose pasigirsta jūsų pasakojimas, įžvalgos… Kiek svarbus yra tekstas?

Rašau visada… Per, prieš ir po filmo, tai kaip dienoraštis, kuriame įvairūs pastebėjimai, mintys ir t. t. Priklausomai nuo filmo, vartau tuos puslapius vėl ir vėl, iešdodamas, kas su kuo susiję. Užrašus naudojau ir montažinėje. Įrašinėju tekstus, eksperimentuoju. Man tai padeda išreikšti tai, ką noriu pasakyti, išgryninti, apie ką yra filmas. Įrašytą užkadrinį tekstą montažo pabaigoje kartais išmetu. Tai – mąstymo linija, egzistuojanti virš patyriminės. Ji padeda kurti. Auditorijai komentarai – inkarai, remiantys filmo struktūrą, primenantys apie autorių, tikrovę, fikciją.

Kaip išlikti dokumentinio kino industrijoje kuriant taip drąsiai, nuolat eksperimentuojant?

Tai – užsispyrimo, sėkmės, naivumo, nepaliaujamų pastangų bei negalėjimo kurti kitaip kombinacija. Defektas tarsi tampa privalumu. Laikui bėgant supratau, kad jei turi mintį, viziją, net jei iki galo visko pats nesupranti, bet turi kryptį, teisingi žmonės galiausiai atsiras patys. Padeda ir tai, kad studijuodamas ir nuolat mokydamasis, viską daryti išmokau pats. Rašyti, montuoti, miksuoti garsą… Kritiniu atveju kurti galiu ir vienas. 

Juostose – vulkanai, šiaurės pašvaistės, miškai. Ar gamtos stebėjimas per kameros objektyvą keitė jūsų santykį su ja?

Gamtą tyrinėju intensyviai. Ir dabar reguliariai einu į mišką, fotografuoju, filmuoju. Tai tampa medžiagos temų, diskursų dalimi. Tiesa, kad tas ilgametis santykis su gamta – medijuotas kameros, prietaisų, technologijų. Apie tai kalbu ir filme „Tampant žvėrimi“. Kol vaikštau gamtoje, esu nuo jos atitrūkęs pirmiausiai dėl to, kad filmuoju. Bet kartu filmavimas mane prie jos priartiną, o garso įrašai priverčia įsiklausyti giliau. Mokslininkai naudojasi savo įrankiais tam, kad suprastų pasaulį giliau, pamatytų, ko negali matyti plika akimi. Tai įgalina, bet ir apriboja galimybę būti tiesioginiame kontakte su natūralia aplinka. 

Ar yra dar kas nors, apie ką pamiršome pakalbėti? 

Garsas. Manau, mano darbai primena muziką. Turinio struktūros veikia emocijas ir jausmus lyg melodijos. Tai sukelia prisiminimus ir asociacijas. Tėvai kadaise mane vertė mokytis skambinti pianinu, už tai šiandien esu be galo dėkingas. Išmokau improvizuoti, grodamas įsivaizduoti. Kai pradėjau filmuoti „Super 8“ kamera, tarsi iškart žinojau, ką daryti. Tai buvo dar vienas instrumentas…

0 comments on “Režisierius Peteris Mettleris: „Mano darbai primena muziką“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s