Interviu Istorijos Mėnesio tema Paveldas Rekomenduojame

Banga, jungianti dabartį su praeities prisiminimais

Pokalbis su radijo laidų ciko „Banga: žmonių balsų kanalas“ kūrybine komanda


Kauno paveikslų galerijoje veikianti paroda „Banga: žmonių balsų kanalas“ jau turi tęsinį: nuo sausio 3 d. negirdėtų pasakojimų iš Kauno radijo gamyklos bus galima klausytis radijo bangomis. Buvusių Radijo fabriko darbuotojų prisiminimai, rimtos ir juokingos istorijos iki sausio 14 d. bus pasiekiamos radijo stoties 13.00 val. Tau eteryje, 102,9 FM.

Vėliau visas radijo laidų ciklas, kurį sudaro dešimt epizodų, bus perkeltas į Nac. M. K. Čiurlionio dailės muziejaus svetainę ir į kritikosatlasas.com portalą.

Radijo laidose vienuolika pašnekovų savo balsais ir emocijomis atgaivina praeities akimirkas, primena kad šalia didelių fabrikų ir istorijų visada egzistavo ir maži, įsiklausymo reikalaujantys pasakojimai.

Apie visą tai kalbamės su „Žmonių balsų kanalo“ kūrybine komanda: garso inžinieriumi, menininku Antanu Dombrovskij, kompozitoriumi Titu Petrikiu, menininke, kuratore Aukse Petruliene.

Tomas Genevičius: Koks buvo projekto „Banga: žmonių balsų kanalas“ pirminis sumanymas ir kas paskatino imtis meninio tyrimo apie bendruomenes, apie fabrikus?

Auksė Petrulienė: Kauno radijo gamykla nuo pat pradžių buvo „Mažųjų istorijų“ tyrimų perspektyvoje. Ji stūksojo mūsų planuose visai kaip Prisikėlimo bažnyčia Kauno panoramoje – tik dar netinkuota, raudona, o iš debesų vietoj kryžiaus kyšojo milžiniškas Stalino pirštas nurodantis vietą, kur reikia iškelti propagandos anteną ir įkurti radijo gamyklą.  Kai 2017 m. ruošėme pirmąją Didžiosios pramonės ciklo parodą maniau, kad tyrinėdami sovietmečio fabrikus mes aptiksime baisų darinį – raudoną krešulį, lig šiol tebeklajojantį po mūsų valstybinę kraujotaką. Tačiau netrukus išankstinės mano nuostatos griuvo visai kaip draugas Gusarovas – aršus Radijo gamyklos partorgas, per vieną partinį susirinkimą nuvirtęs salėje su visa tribūna. Jis nuvirto kaip plokščia kartoninė komunistinė dekoracija, kaip raudonas plakatas, kuris susiraitė ir sunyko, atidengdamas kitokią tikrovę. Manau, kad vertingiausia, ką pavyko sukaupti per penkis „Didžiosios pramonės“ tyrinėjimo metus yra buvusių gamyklų darbuotojų pasakojimai – mažosios istorijos liudijančios apie gyvenimą ir išgyvenimą planinės ekonomikos groteske, laukinės privatizacijos sumaištyje, apie viltį, apie tikėjimą. Šie fabrikų žmonių balsai niekada nebuvo išklausyti, o juk kalbame apie didžiules bendruomenes – nuo trijų tūkstančių „Inkare“ iki septyniolikos tūkstančių susivienijime „Banga“. Žinoma, „Mažųjų istorijų“ archyvas interviu skaičiumi žymiai kuklesnis, tačiau tas „balsų choras“ kurį pavyko sukaupti, pakankamai tiksliai atspindi visą bendruomenę. Ir nors parodose mes metaforiškai vadinome šiuos pasakojimus balsais, iš tikrųjų tai yra tekstai – jie buvo kaupiami užrašant ir eksponuojami parodose kaip tekstai. O Radijo gamyklos tyrime sukaupėme garso įrašų archyvą – pirmą kartą istorijas galima išgirsti su visu autentiško balso tembro grožiu ir emocijų pilnatve.

T.G.: Aukse, kaip kuratorė ir menininkė ne kartą dirbai su didelėmis bendruomenėmis, kiekviena jų yra savita. Kuo bangiečių bendruomenė išsiskiria tarp kitų, kuo ypatinga?

A.P.: Visoms fabrikų bendruomenėms būdingas gyvas, stiprus tarpusavio ryšys. Tikrai nuostabu, kaip per laiką jis nesutrūkinėja – gamyklos skyrių ar cechų bendradarbiai nuolat susitikinėja arba bent jau gali bet kada suorganizuoti susitikimą, jei reikėtų, nes yra išsaugoję kolegų kontaktus.  Tačiau tokios gerai organizuotos bendruomenės kaip senjorų klubas „Banga“ dar neteko sutikti. Klubas ne tik jungia daugiau nei šimtą žmonių – jis turi savo valdybą ir prezidentą. Ko gero ir negalėjo būti kitaip – susivienijime „Banga“ dirbo 17 tūkst. žmonių, 25 skirtingų gamybinių cechų pastangos galiausiai susijungdavo viename gaminyje – magnetoloje ar Šilelyje stulbinamai tiksliai sukibdavo tūkstančiai skirtingų detalių. Todėl organizacinė struktūra turėjo būti kieta ir veikti užtikrintai. Ši gamyklos DNR persikėlė ir į senjorų klubą. Senjorų klubo redakcinė komisija rengia knygą apie gamyklą. Klubas rūpinasi narių laisvalaikiu – pavyzdžiui, rengia kruizus. Rūpinasi ne tik gyvaisiais – lanko išėjusių bendradarbių kapus. O visi – gyvieji ir mirusieji susitinka kasmet birželio 19 d. Prisikėlimo bažnyčioje šv. mišiose už Radijo gamyklos darbuotojus. Ši tradicija tikrai gali pretenduoti į nematerialaus paveldo sąrašą – gamykla, atvirusi į bažnyčią, apglėbia savo skliautais tūkstančius čia triūsusių darbuotojų, mirusių ir gyvų. O tie, kurie dar šiapus, sėdi suoluose ir akimis vis brėžia bažnyčios erdvėje nebeegzistuojančias industrines perdangas – ten buvo mano cechas, ten  – kabinetas, o ten – centrinė buhalterija, kuri išmokėdavo atostoginius…

Parodos „Banga: žmonių balsų kanalas“ akimirkos. Organizatorių nuotr.

T.G.: Gal galima išgirsti kokią nors (anoniminę ar konkrečią) istoriją, kuri kaip nors  iliustruotų (anekdotiškai ar kaip tik rimtai) tos žmonių grupės kolektyvinę atmintį?

A.P.: Tai galėtų būti gamyklos anekdotas, kurį jau minėjau, apie su visa tribūna nuvirtusį partogą Gusarovą – uolų komunizmo išpažinėją, visa stebinčią gamyklos akį, kurios visi nemėgo ir privengė. Ši tikra istorija nutiko anuomet J. Jablonskio mokyklos salėje (savo salės gamykla neturėjo) kur draugas Gusarovas su trenksmu nugriuvo sakydamas savo eilinę pompastinę kalbą ir rankomis plačiai brėždamas komunistinio penkmečio perspektyvas. „Ilgai iš to juokėmės“ – prisiminė vienas iš didžiausių mano bendradarbių ruošiant parodą – bangietis Mykolas Mačianskas. Gaila, bet jis atsisakė dalyvauti radijo laidose – nenorėjo, kaip pats sakė, nei per giliai kapstyti, nei anekdotų pasakoti. Tačiau anekdotas apie Gusarovą – puiki metafora, atskleidžianti kaip gamykloje veikė propaganda – tai buvo tik plokščia dekoracija, į kurią niekas nežiūrėjo rimtai ir kuri nugriūdavo vos pajudinus.

O kitą svarbią istoriją bus galima išgirsti pirmoje radijo ciklo laidoje, kurioje kalbės puikus pasakotojas bangietis Kazimieras Abrasonis – apie savo nuotykius su prieškariniu Prisikėlimo bažnyčios maketu, apie šios sumažintos bažnyčios kopijos padarytą įspūdį, apie nuolatinį nerimą dėl maketo likimo, jos slaptą restauravimą gamyklos maketiniame ceche 1988 metais – o tai juk ir buvo pirmasis bažnyčios sugrįžimas į gamyklą! Tuomet Žemaičių gatvės gamyklos komplekse dirbo apie tūkstantį darbininkų – visi jie ėjo į maketinį cechą pažiūrėti mažo stebuklo – bažnyčios su drožinėtu altoriumi maketo viduje, su degančiomis lemputėmis ir komunijai paruoštu Dievo kūnu – ne didesniu už pipirą… Tai ir buvo pirmasis Prisikėlimo bažnyčios atšventinimas – tada ją atšventino darbininkų žvilgsniai, lyg piemenys pirmieji aplankę prakartėlę.

Parodos „Banga: žmonių balsų kanalas“ akimirkos. Organizatorių nuotr.

T.G.: Laidų cikle „Banga: žmonių balsų kanalas“ – daugybė pašnekovų, kurie dalinasi savo atsiminimais, jų likimai vienaip ar kitaip persipina. Tai atrodo lyg savotiška radijo pjesė, dramos kūrinys su daugybę herojų, pagrindine tema ir, galbūt, epilogu? Ar sutiktumėte su tokiu sugretinimu?

A.P.: Sakyčiau kad visiškai priešingai: čia beveik nėra režisūros – nei kaupiant balsų archyvą, nei montuojant. Tas “kanalas” balsams sklisti yra skaidrus, neįmantrios formos, nukreipiantis autentiškus balsus tiesiai klausytojui į ausį. Man tai atrodo pakankamai išraiškinga.

Antanas Dombrovskij: Turbūt nesutikčiau, nes kiekviena istorija yra unikali, yra unikalus žiūros taškas, pašnekovai kalba iš savo pozicijos. Pastebėjau, kad kuo aukštesnes pareigas užėmė gamyklos darbuotojas, tuo kampas yra platesnis, tuo jis atrodo platesnių pažiūrų. Tokia hierarchija, mano manymu, yra įskaitoma tuose interviu, bet tai nereiškia, kad eilinio darbininko interviu neįdomus. Pažiūrų globalumas priklauso nuo pozicijos, nuo to, ką jis galėjo tais laikais daryti, kas turėjo daugiau laisvės, tas kalba platesniu temų spektru. Bet, turiu pažymėti, kad dažniausiai šiuose interviu sutinkamas žodis, tas kuris daugiausia kartojasi, yra žodis mes, žmonės jautėsi vienu organizmu. Nebūtinai koks tai socialistinis dalykas, bet bendruomeniškumas, žmogus – socialinis gyvūnas. Kai kada tai pokalbyje pasireiškia kaip nuostolis, kai žodis mes išstumia , turbūt tokie laikai buvo, kai iniciatyva buvo baudžiama, net ir aukščiausias pareigas užimantys turėjo suderinti savo idėjas, interesus su organizaciniu komitetu ir panašiai. Bet kokia inovacija buvo bendras reikalas: arba tu labai seki reglamentą, darai pagal taisykles, arba tu siūlai naują taisyklę. Tos naujos taisyklės, tai, pvz., gamyklos profilaktoriumas ir nauja sanatorija – kažkas sugalvojo ir padarė, bet padarė tikrai ne vienas, o kartu („mes padarėme“), tik už to slypi personali originali mintis.

T.G.: Ar yra koks būdas „užburti“, paveikti tokią grupę žmonių, kad sutiktų pasipasakoti, atsiverti? Galbūt menininkas, kaip tyrėjas gali lengviau (nei kitos profesijos atstovas) įsilieti, prisitaikyti, gauti pasitikėjimo uždaroje bendruomenėje, jis yra lengviau priimamas?

A.P.: Žmonės prisibijo įrašų – man daug geriau sekasi, kai tiesiog užrašinėju, konspektuoju tekstą popieriuje. Nežinau kodėl – gal tie užrašai atrodo lyg pasižymėjimas popieriuje, lyg pusiau mano pačios? Nors aš perspėju – visa tai atsidurs parodoje ant sienos didelėmis raidėmis. Visgi tekstas leidžia likti anonimišku, jei pašnekovas nori – dažniausiai sutariam po citata dėti tik inicialus.

Na, o balsas – nepasislėpsi kaip už raidžių. Reikia labai norėti kažką pasakyti, kad ryžtumeisi kalbėti. Maždaug trečdalis pašnekovų iš vakaro sutikdavo kalbėti, tačiau ryte persigalvodavo.

Menininkui tikrai lengviau gauti pasitikėjimo nei žurnalistui, nes dažniausiai jis yra laisvas ir ateina, nes jam tikrai įdomu. Menininkas niekada nesiekia demaskuoti kaip policininkas ir atskleisti teisybės kaip teisininkas – menininkas veikia subtiliai, jis nenusitaiko niekam tiesiai į smilkinį. Menininkui netgi tiesa nerūpi taip stipriai, kaip filosofui. Bet menininkas paprastai turi tokį prigimtinį, logiškai nepaaiškinamą, visai nesavanaudišką susidomėjimą pasauliu – ne tik gamta, bet ir žmonėmis – jų veidais, jų balsais, judesiais, jų grožiu ir bjaurumu, tiesiog šiaip sau, kaip gėlėmis ar drugeliais.  Tai žmonės jaučia – tą nesavanaudišką smalsumą – ir gal todėl labiau atsiveria?

T.G.: Laidų ciklas, ko gero, peržengia meninio proceso ribas: čia ir dokumentika, ir stiprios sakytinės istorijos apraiškos, tačiau, vis tik, tai meninio projekto dalis, ištaka – meninis projektas. Ką manote apie radiją, kaip erdvę meninei raiškai?

Titas Petrikis: Radijas yra ypatingas tuo, kad mes visada turime įsivaizduoti, kaip atrodo įgarsinti siužetai, girdimi pašnekovai. Bent jau istoriškai taip visada buvo ir tik šiais laikais kai kada matome gyvo eterio transliacijas internetu. Tikriausiai, vaizduotė žymiai labiau praturtina tai, ką girdime. Tarsi spalvos atsirandančios bespalviame piešinyje. Vien dėl to visada maniau, kad radijas yra ypatinga meninė forma.

A.D.: Man sukasi mintis, kad tai yra antropologinis projektas. Kaip žmogus besidomintis eksperimentavimu su garsu, kai priėjau prie analoginių sintezatorių, prie lempinės įrangos (ji iki šiol aktuali muzikos kūrimui) atradau, kad Vilniuje veikė didelė radijo gamykla (įsikūrė berods 1928 m.) ir apie tai buvo labai mažai informacijos, pvz., Šiaulių radijo ir televizijos muziejuje paklausiau, ar jie turi Elektrit radijo imtuvą? Jie parodė, sako: gal šitas (trūko dalies kažkokios). Pasidarė įdomu, nes tai yra Lietuvos technologijų istorijos didelė dalis ir – „Bangos“ priešistorė. Tai buvo lyderiaujanti Europoje gamykla (aišku, Vilnius tada buvo užimtas lenkų, buvo žydų gamykla, o atėjus rusams jie išsivežė ją kažkur į Baltarusiją), ir gali būti, kad dalis įrenginių arba žinių praktikos pavidalu grįžo po karo į „Bangą“, kai ji buvo įkurta.

Ši sąsaja su Elektrit, man turbūt, įdomiausias dalykas; kad radijo aparatūros raida ir populiarinimas yra sena Lietuvos tradicija, ir kaip vienas etapas perėjo į kitą. Turbūt, galima šias dvi istorijas sujungti kažkokiu būdu, ko mes nepadarėme savo transliacijose, ko nepasakė mūsų pašnekovai ir ką aš tik šiandien suvokiau. Nors projekto metu ir taip buvo daug netikėtų dalykų, daug naujos, man nežinomos informacijos ir ji man darė įspūdį.

T.G.: Iš daugybės valandų pokalbių reikėjo sumontuoti atskirus epizodus, paversti tai „galutiniu produktu“. Kaip sekėsi rasti tinkamą formą, struktūrą šiai „žaliai“, gyvai medžiagai?

A.D.: Kažkokios labai originalios montavimo metodikos nebuvo, turėjau iš interviu atrinkti įdomiausias vietas ir, dažniausiai, mano nuomonė sutapdavo su kuratorės Auksės nuomone. Nors buvo, kad dėl laiko reikėjo išiminėti dalykus, man buvo sunku tai daryti, trumpinimas netgi kažkiek iškreipė pasakojimą. Atrodo, kad jis be to sausesnis, klausytojas neteko kai kurių atraminių taškų. Nors mano instaliacijoje „Fontanas“ buvo daug citatų, viskas buvo sumontuota antraštiniu būdu,  ten erdvės interpretacijai buvo daugiau ir tai oponuoja sumontuotoms laidoms, kur buvo sunku kažką išmesti. Kai kurios instaliacijos citatos nepateko į radijo laidas, nes jos buvo savipakankamos, o laidų atveju – ta ilga istorija buvo savipakankama ir ilgas formatas buvo tai, ką rinkomės.

T.G.: Pradedant pavadinimu, baigiant pačia idėja projekte daug simbolikos, kuri tarsi viską suriša chronologiškai: nuo istorijos pradžios iki dabartinio momento (banga, radijo bangos, radijo siųstuvai, fabriko pastate įkurta radijo stotis „Tau“ ir bangiečių prisiminimai, pavirsiantys į žmonių radijo kanalą). Kaip sekėsi šią idėją išgryninti?

A.P.: Čia toks ėjimas tiesus – jei Janonio popieriaus fabrikas, tai mes leidžiam knygą, jei Radijo gamykla – tai jungiam radiją. O paskui stengiamės, kuo įdomiau ir, kuo toliau pajudėti nuo šito elementaraus atspirties taško.

Parodos „Banga: žmonių balsų kanalas“ akimirkos. Organizatorių nuotr.

T.G.: Radijo laidoms kompozitorius Titas sukūrė originalų šaukinį, kuriame atidus klausytojas išgirs specifinius su projektu susijusius elementus. Kas konkrečiai  jame užkoduota?

T. P.: Įamžinant Radijo gamyklos laikotarpį, išryškėja tam tikri istoriniai simboliniai vaizdiniai, kurių atgarsiai ir perteikiami šaukinyje. Šaukinio pirminiuose akorduose girdime elektroninius fanfaros akordus. Tai ir futurizmas, ir ateities vizija, kuri buvo neatsiejama to meto žmonių ideologija (gyventi ateitimi, kosmoso užkariavimo nuotaikomis). Tai buvo stipri radijo gamyklos identiteto dalis – ji juk kūrė sudėtingas modernias sistemas. Kita vertus, gamykla įsikūrė bažnyčios pastate, todėl šaukinį lydi ir varpas – tikėjimo ir laisvės simbolis, kad Lietuva vieną dieną taps laisva. Visa tai apjungiama nuvilnijančiomis tarsi bangos garsiniais elementais, sudarytais iš originalių pašnekovų pasisakymų bei archyvinių Bangos choro įrašų, siekiant sujungti dabartį su praeities prisiminimais.  

T.G.: Prisiminimai, pokalbiai pasklis radijo eteryje, tačiau, kad save galutinai realizuotų jiems reikalingas kitas, t.y., klausytojas. Kaip šis radijo laidų ciklas gali paveikti visuomenę (pvz., pakeisti mūsų santykius – su praeitimi, su fabrikų kultūra, su sovietmečiu, su kitais)?

A.P.: Labai svarbu leisti žmogui kalbėti ir jo klausyti. Nemanipuliuoti, nemontuoti, neapibendrinti. Leisti klausytojui pačiam išgirsti. Šiandien tai pakankami reta – klesti pokalbių šou ir manipuliuojanti žiniasklaida. Todėl mes pasirinkom tokį paprastą, bet neatsitiktinį formatą – leisti žmogui kalbėti. Tai, kas jam svarbu, kaip jam norisi. Kai kalbinau, aš mažai ką ir klausinėjau – esu visiška anti-žurnalistė, amžinai nepaklausiu laiku, ko reikia, nelabai moku pokalbį valdyti, net ir nemėgstu klausinėti provokuojančių dalykų, kur matau, kad pašnekovui nemalonu. Laukiu, kol pats papasakos, o pašnekovas jaučia, ko tikiuosi, ir galiausiai jis pasidalina, nors tai nėra lengva. Tam daug laiko reikia – rimtai radijo žurnalistikai, bet ji gali kalnus nuversti – ji gali padėti mums pagaliau išmokti girdėti vieniems kitus.

T.G.: Ar sutiktumėte (taip sakė kino režisierė Claire Denis), kad radijas, tai vieta, kurioje nėra atvaizdų, ji turi daugiau erdvės mintims, būtent čia gali išgirsti žmones mąstant? Ką manote apie radijo reikšmę šiais vizualumo laikais? Ką tokio išskirtinio suteikia šio projekto-tyrimo pateikimas būtent garsine, radijo transliacijos forma?

A.D.: Manau, kad vis dėl to, radijas atskleidžia asmenybę, išryškina žmogaus mąstymo procesą ir būtent dėl to nesinorėjo naudoti daug montažo, nes jis kiek iškreipia minties eigą, kuri labai vertinga, leidžia pajusti, kaip žmogus mąsto. Tuo radijas skiriasi nuo teksto, kur asmenybė gali būti visiškai sumistifikuota.

T.P.: Be abejonės. Kita vertus, gal net labiau galima pajausti, ką žmonės mąsto, nes garsas puikiai perteikia emocinį kontekstą.

A.D.: Buvo akivaizdu, jog istorijai apie radiją, kad ji tęstųsi – tinkamiausia formatas yra radijo transliacija. Aišku, yra tas dokumentikos momentas, jeigu klasikinėje radijo transliacijoje pasiuntei žinutę į orą – kas pagavo, kas įsiminė, ir tiek. Jeigu tu praleidai eterį – ta informacija nebegrįžta arba grįžta kažkokiu kitu pavidalu jos interpretacija. Šiuo atveju bus sudokumentuotas archyvas ir įdėtas į muziejaus puslapį. Bet pradžioje buvo aišku, kad istorija apie radiją turi išsipildyti, nuskambėti būtent radijuje.

T.P.: Manau, kad vaizdinė raiška stipriai prikausto mūsų dėmesį, kaip ten bebūtų. Tuo tarpu garsas perteikia tai, ką jaučiame. Skirtingi žmonės turi skirtingus gebėjimus ir suteikia jiems prioritetus. Šiuo projektu mes turime galimybę pajausti to meto radijo gamyklos gyvenimą, įvykių interpretaciją, kurią perteikia mums jo dalyviai.

Parodos „Banga: žmonių balsų kanalas“ akimirkos. Organizatorių nuotr.

T.G.: Paroda pratęsia radijo laidas, ir kartu, kaip teigiama anotacijoje, „signalizuoja apie neišvengiamas „baltąsias zonas“ – klausimus, kuriems reikalingas papildymas ir ekspertizė.“ Ar viskam pasibaigus, dar liko kažkas svarbaus neatsakyta, kokios nors nesuvokiamos paslaptys, baltosios zonos?

A.P.: Šitos radijo transliacijos iš tiesų yra parodos pratęsimas. Dalis pasakotojų bendradarbiai, ruošę su manimi parodą – laidose jie pasakoja tai, ko nebuvo įmanoma pateikti parodos formatu – tekstu, vaizdu ar erdve. Kiti pašnekovai – nauji, kaip ir jų pasakojimai, jie smarkiai praplečia parodą. Atsimenu, kai eksponavome parodą, pirmiausia, ką pakabinome viename kampe – buvo didinga Bangos choro nuotrauka. Kai tik ją pakabinome – viskas ėmė dėliotis lengvai. Nuostabu, kad rudenį atsiliepė dvi choristės – dvi Marijos – ir atėjo į garso studiją su nuostabiais pasakojimais. Pavyzdžiui, apie Bangos choro kelionę autobusu pas popiežių pirmaisiais Nepriklausomybės metais su sustojimu Lenkijos turguje – parduoti Šilelių ir taip uždirbti kelionei reikalingus pinigus. Choro seniūnė Marija buvo išsaugojusi ir Bangos koncerto įrašą kasetėje – radijo laidose bus galima išgirsti tuos galingus balsus traukiant dainas.

Man labai įsiminė pokalbis su Juozu Jurelioniu iš vadinamosios „specuchos“ – slaptus užsakymus karinei pramonei gaminusio cecho darbuotoju. Jis pasakojo apie specialią vaizdo stebėjimo įrangą tanketei – kad jos viduje užsidaręs štabas dieną ir naktį galėtų matyti, kas vyksta lauke. Jurelionis kalbėjo labai susikaupęs, nuleidęs akis visai nežiūrėjo į mane, bet atrodė, kad mato mane – ėmiau įtarti, kad jis ir pats savyje turi kažkokį nežinomą vaizdo stebėjimo įtaisą. Besiklausant pašnekovo mane labai neša fantazija, todėl daug neklausinėju – seku pasakojimą, kaip tą tamsoje slenkančią tanketę su infraraudonųjų spindulių vamzdžiu, sugrąžinančiu viduje susigrūdusiam štabui nakties vaizdus. Tikiuosi ir laidų klausytojai patirs tą klausymo malonumą.

Laidų „Banga“: žmonių balsų kanalas“ kviečiame klausytis nuo sausio 3 iki 14 d. kiekvieną darbo dieną 13.00 val. radijo stoties „Tau“ eteryje, 102, 9 FM.

1 comment on “Banga, jungianti dabartį su praeities prisiminimais

  1. Atgalinis pranešimas: Daugialypis projektas „Banga: žmonių balsų kanalas“ - VDU Menų fakultetas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s