„Tradicinė filosofija paprastai rūpinasi mąstančiu žmogumi, tarsi žmogus visą savo esmę, visą savo būtį rastų mintyse. Atrodo, kad dominuojanti filosofijos funkcija yra iš naujo apibrėžti mąstymą.
Filosofija, sutelkdama visą dėmesį į būties viršūnę – mintį, dažnai pamiršta, kad prieš mintį yra sapnas, kad prieš aiškias ir stabilias idėjas yra vaizdiniai, kurie švyti ir praeina. Apskritai žmogus yra būtybė, kuri ne tik mąsto, bet pirmiausia įsivaizduoja. Būtybė, kurią pabudusią užplūsta tikslių vaizdinių pasaulis, ir kuri miegodama sapnuoja pusšešėlių erdvėje, kur sklando neišbaigtos formos, formos, judančios be dėsnių, formos, kurios deformuojasi be galo.
Todėl, norint visapusiškai apibrėžti žmogiškąją būtybę, būtina sudėti naktinę ir dieninę būtybes. Turime stengtis atrasti dinamiką, pereinančią iš vieno poliaus į kitą, tarp sapno ir minties. Jei imsime tyrinėti kiek plačiau, greitai suprasime, kad naktis ir diena žmogaus sieloje nėra absoliučiai priešingi loginiai elementai. Visi žinome asmeninės istorijos fragmentus, kurie, išgyventi dieną, atkuriami naktį. Taip pat žinome, kad šviesiausiomis dienos valandomis mums tereikia tik šiek tiek vienatvės, kad pasinertume į svajones, kurios susijungia su nakties sapnais.“
Gaston Bachelard paskaita „Prabudęs miegantysis”, radijo Paris Inter transliacija, 1954 m. sausio 19 d.
Fotografija: Roger Fenton – Wharfe and Pool, Below the Strid, 1854 (Metropoliteno meno muziejus, CC0).
https://www.metmuseum.org/art/collection/search/283080
