Apie paminklus ir miesto dvasią

Paminklai ir dabartinė Kauno valdžia, meras pastaruoju metu tapo labai susijusios temos, atrodo, lyg vieni negali be kitų. Sunku prisiminti, kas dar Lietuvoje statytų tiek daug paminklų viešose erdvėse, tiek daug prasto skonio, menkos meninės vertės paminklų. Kas ir kodėl vyksta? Pažvelkime į keletą esminių dalykų. 

Kaip tipinį pavyzdį pasitelksiu paskutinį, šią vasarą Kaune pastatytą paminklą Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Aleksandrui Jogailaičiui. Paminklas pastatytas miesto centre, kažkada čia stovėjusių sovietinių komunarų vietoje. Naujosios skulptūros autoriai Olesius Sydorukas ir Borisas Krylovas viename interviu džiaugėsi savo populiarumu Lietuvoje ir, kad jų kūrinius Lietuvoje gerai priima „paprasti žmonės“. Nors tai akivaizdu, pridėsiu, jog ir patys šie skulptoriai pabrėžė ryškų savo kūrybos skirtumą nuo Lietuvos moderniosios ir abstrakčiosios mokyklos.

Kaune dygstančios Sydoruko ir Krylovo gigantiškos, į tariamą realistiškumą pretenduojančios skulptūros savo plastika, struktūriniais ir kompoziciniais sprendimais iš tiesų nėra niekaip susijusios su Vakarų Europos dailės raida ir modernistinėmis ar šiuolaikinėmis paminklų tendencijomis. Jos yra slaviškos, rytietiškos estetikos kūriniai. Daugybę tokių paminklų aptiktumėme Rusijos, Baltarusijos miestų aikštėse. Nesvarbu, kad ir kam jie tarnautų, tai ideologiniai paminklai, itin mėgstami autoritarinių režimų, artimi savo stilistika XIX-XX amžių okupaciniams monumentams.

Kolonizatoriai ir okupantai savo pozicijas ir ideologijas įtvirtindavo paminkliniais kūriniais ir architektūra: nesudėtingos estetikos, inžinerinio mąstymo produktais, išmėtytais įvairiose vietose okupaciniame žemėlapyje; grandioziniais savo dydžiu, bet menkaverčiais ar net įžeidžiančiais meniniu požiūriu. Toks pvz., meniniškai bevertis yra Kauno centre užvarvolintas soboras, kurį tarpukariu menotyrininkas, muziejininkas P. Galaunė siūlė tiesiog susprogdinti. Tokie patys buvo leninai, kapsukai, komunarai, kurių vietas pasitelkus panašią vaizdinę kalbą ir metodus šiandien vėl užstato Kauno valdžia.

Problema Kaune – ne tik prastos meninės kokybės, kičiniai viešųjų erdvių objektai, bet ir kokiu būdu, kokiais mastais, ir keliais jie ateina iki savivaldybės kabinetų ir, kas tai patvirtina? Kaune tai jau ne vienus metus vyksta autoritariškai, be jokios meninės ekspertų komisijos. Tiesa, statant LDK kunigaikštį, lyg buvo minėta, kad šio objekto komisiją sudarė viena menotyros specialistė (informacijos apie tai daugiau rasti nepavyko, nors labai norėčiau daugiau apie tai sužinoti). Vis dėl to, nėra paslaptis, kad buvusioje Europos kultūros sostinėje merui pašalinus profesionalius ekspertus, viešųjų erdvių projektai, vadinamieji miesto akcentai tapo tiesiogine asmenine jo reiškimosi erdve, projektu, kuriame jis pats su artimiausiais žmonėmis sprendžia ką, už kiek, kur ir kada statyti viešose erdvėse.

Abejoju, ar daug Europoje rastume miestų, kur viešosios erdvės, viešosios atminties, memorialų darbai ir problemos sprendžiami tokiu būdu.

Tokiame kontekste prisiminkime Kaune 11-oje Bienalėje (2017 m., kuratorė Paulina Eglė Pukytė) viešėjusius ir paskaitas skaičiusius svarbiausius šiuolaikinių monumentų kūrėjus ir teoretikus. Horstas Hoheiselis, Andreas Knitzas, Jochenas Gerzas, Jamesas E. Youngas[1] ir kiti čia ne tik pristatė savo kūrybą ir anti-paminklinę filosofiją, bet ir, sprendžiat memorialų ir viešųjų erdvių klausimus, pabrėžė diskusijų, tarimosi, dialogiškumo aspektus.

Pasak daugybės memorialų konkursų pirmininko, prof. Jameso Youngo, į šiuolaikinio, atviro paminklo sampratą reikia įtraukti ir diskusijas, po kurių jis atsiranda: „Turėtume taip pat įtraukti ir nepastatytus paminklus, (…), ir žmonių reakciją laikui bėgant, žinant, kad ta reakcija keisis.“[2] Youngas Holokausto memorialo Berlyne konkurso metu Bundestage yra pasakęs: „Užuot suradę galutinį sprendimą (…) artimiausius tūkstantį metų turėtumėte praleisti diskutuodami ir rengdami konkursus, ir niekada jos neišspręsti.“ Už patį paminklą daug svarbiau kalbėjimas, galvojimas, ką reikėtų pastatyti.

Anti-paminklinė estetika ir filosofija pabrėžia žiūrovo atminties darbo svarbą, skirtingai nuo tradicinių realistinių paminklų, kurie palieka mažai vietos žiūrovo vaizduotei ir atminčiai. Lietuvoje viešose erdvėse iš tiesų labai mažai turime tokių paminklų, kurie ne tik pretenduotų kažką tariamai įamžinti, bet veiktų žiūrovą savo meniniais sprendimais, provokuotų jo mąstymą ir atmintį. Vienas tokių – tai Kaune esantis Roberto Antinio memorialas Romui Kalantai „Aukos laukas“ (architektas Saulius Juškys, 2002). Tai nevertikalus, plokščias paminklas, kuris nesiekia priblokšti savo dydžiu, siaura istorine žinute ar naratyvu. „Aukos laukas“ nevaizduoja įvykusios tragiškos aukos, bet konceptualiai apjuosdamas, pasitelkdamas ugnies, degimo semantiką, apgaubia ir saugo atminimo vietą su čia augančiais medžiais. Pasak autoriaus, kūrinio tarsi turėjo nebūti, nes čia svarbi pati vieta, žemė, kurioje įvyko susideginimas.

Pradėjus daugiau mąstyti apie formas tikrai išsigrynintų ir temų bei subjektų, kuriems reikalingi paminklai sąrašas. Koks poreikis ar reikalas buvo šiuo metu Kauno centre, buvusių senųjų kapinių teritorijoje, visai netoli modernistinio Roberto Antinio „Kryžiaus-medžio“ paminklo statyti kičinę 6 metrų skulptūrą Aleksandrui Jogailaičiui? Nemanau, kad šį sprendimą kas nors galėtų logiškai pagrįsti. O kalbant apie tikras progas ar poreikius, Kauno dėmesio jau seniai laukia Holokausto bei kitos istorinės atminties vietos. Tik tai neturėtų būti skubotos paminklų statybos, o, sekant Youngo mintimi, diskusijos, pokalbiai, tarimasis: koks toks paminklas galėtų būti?

Skaudu matyti Kauną apsistatantį prasto skonio, socrealizmą primenančiais paminklais, kai net jo paveldas pasauliniame kontekste siejamas su modernizmu. Miestas turėtų būti įsipareigojęs ne tik saugoti savo paveldą, bet ir gerbti jo dvasią, savo sprendimais jos negriauti.

[1] Šių asmenų memorialai, viešųjų erdvių darbai ir konkursiniai projektai yra įgyvendinti daugelyje JAV ir Europos miestuose, pvz., Memorialas nužudytiems Europos žydams Berlyne (2005), Aschrotto fontanas Kaselyje (1985), Pasaulio prekybos centro memorialas Niujorke (2011), 2146 akmenų memorialas prieš rasizmą (1993 m.) Sarbriukene ir kt.

[2] Yra ir nėra: paminklo (ne)galimybė. 11-oji Kauno bienalė, 2017. Sudarytoja Paulina Pukytė. Kaunas: VšĮ Kauno bienalė, 2018. P. 172.