Severinos Venckutės paroda „Kaip tapti erdve“ galerijoje „Meno parkas“
Autorė: Jovita Ambrazaitytė
Šiuolaikiniame mene autoportretas vis dažniau tampa ne savęs patvirtinimo, o savęs kvestionavimo priemone. Menininkai atsisako aiškaus veido, atpažįstamo kūno ar vientiso pasakojimo, vietoje to tyrinėdami tapatybės trapumą, jos kaitą ir neapibrėžtumą. Autoportretas virsta procesu, kuriame svarbu ne tai, kas esama, o tai, kas nuolat formuojasi, nyksta ir persirašo.
Kauno Meno parko galerijoje vykstančioje pirmojoje personalinėje Severinos Venckutės parodoje „Kaip tapti erdve“ ši mintis virsta kažkuo, ką iš tiesų pajuntu oda. Jos fotografuojamas kūnas primena dienoraštį, kurio dalis puslapių prarasta, o kai kurie užlieti šviesos tiek, kad tampa beveik neįskaitomi. Kūno fragmentai, šešėliai ir atspindžiai tampa pagrindiniais pasakojimo veikėjais, liudijančiais, kad tapatybė gimsta ne iš vientisos istorijos, o iš plyšių, pasikartojimų ir neišvengiamų netikslumų. Venckutė kuria subtiliai sureguliuotą, tačiau sąmoningai neužbaigtą pasaulį, kuriame fotografija tampa ne atpažinimo, o išnykimo terpe.
Fragmentišką vaizdą fotografė sukuria nuosekliai ardydama autoportreto tradiciją. Vietoje pažįstamo veido, ji pateikia peršviestus ar beveik išnykstančius vaizdus. Tokiu būdu autoportretas tampa tapatybės nepastovumo ir jos konstravimo procesų refleksija. Jei Cindy Sherman dar operuoja kaukės ir vaidmens logika, o Nan Goldin intymios ekspozicijos ir traumos registru. Venckutės atveju vaizdas sąmoningai ardomas iki ribos, kur subjektas ištirpsta vizualinėje medžiagoje.
Severinos Venckutės paroda „Kaip tapti erdve“. Foto: Lukas Mykolaitis
Manipuliuodama šviesa per stiklo paviršius, menininkė sukuria perteklinę ekspoziciją, kurioje matrica nepajėgia suvaldyti į objektyvą patenkančios šviesos intensyvumo. Dėl šio šviesos srauto prarandamas stabilus informacinis laukas. Signalas ima irti, o ribos tarp kūno ir aplinkos išsitrina. Kūnas šiuo atveju ne tiek fiksuojamas, kiek palaipsniui ištirpsta pačiame registracijos procese. Šviesa ima veikti ne kaip priemonė objektui atskleisti, bet kaip jėga, ardanti jo vizualinį apibrėžtumą. Tokia strategiškai valdoma vaizdo perkrova sukuria nestabilią būseną, kurioje fotografija atsisako tradicinės dokumentinės funkcijos. Tai, ką fotografijos teorija vadintų klaida – perteklinė šviesa, vaizdo praradimas – Venckutei tampa kalba. Ji nefiksuoja kūno. Ji leidžia jam dingti mūsų akyse.
Šioje kūrybinėje laikysenoje aptinku ir subtilią kritinę menininkės pozicija šiuolaikinės vizualinės kultūros atžvilgiu. Socialinių tinklų ir skaitmeninių platformų aplinkoje, kurioje tapatybė dažnai paverčiama kruopščiai prižiūrimu įvaizdžiu. Venckutė atsako pasiūlydama tapatybę, kuri nuolat slysta iš rankų. Lyg sakytų – jei visi prašo aiškumo, gal verta pasitikėti migla.
Neapibrėžtumo principas parodoje įgyja materialią formą per skaidrius paviršius, kurie tampa esmine vaizdo ir erdvės santykio artikuliavimo bei konstrukcijos priemone. Jie ne tik atskiria, bet ir jungia skirtingus erdvės sluoksnius, leisdami vaizdams persidengti, atsispindėti ir kisti priklausomai nuo žiūrėjimo pozicijos. Lauždami šviesą ir deformuodami regimąjį lauką, šie tarpininkai kuria nuolatinę įtampą tarp matymo ir nematymo, artumo ir atstumo. Medžiagos skaidrumas čia pasirodo esąs paradoksalus, nes jis žada tiesioginį priėjimą prie vaizdo, tačiau kartu jį transformuoja ir filtruoja.
Pasilenkus prie skaidraus paviršiaus nedideliu atstumu atspindys persidengia su vaizdu. Matau save, matau kūną, matau tą akimirką, kai jie susikerta. Pajuntu savo pačios kūną erdvėje taip, kaip filosofas Maurice’as Merleau-Ponty kalbėjo apie įkūnytą percepciją: ne tik matau, bet ir jaučiu savo kūno padėtį erdvėje. Atsitraukus tolėliau atspindys išsisklaido ir vaizdas virsta vien šviesos lauku, kuriame nebelieka atramos nei subjektui, nei objektui. Šis perėjimų kintamumas ima veikti kaip parodos struktūrinis pulsas, kuriame žiūros intensyvumas tampa prasmių generatoriumi. Mano bandymas matyti ir interpretuoti ima veikti kaip papildomas sluoksnis, kuris ne tik atskleidžia, bet ir nuolat perrašo tai, kas matoma.
Jutiminę patirtį papildo ir neįprasti eksponavimo aukščiai ir fragmentiški matymo taškai, reikalaujantys nuolatinio kūniško atsako. Pasilenkti, atsitraukti, keisti žiūros kampą ar ieškoti atspindžių. Jau ekspozicijos pradžioje, tarsi atsitiktinai, virš parodos pavadinimo ir neįprastame žiūrėjimo taške įkomponuota fotografija užsimena apie kitokią santykio su vaizdu logiką. Toks eksponavimo sprendimas nėra vien formalus kuratorinis gestas. Jis sąmoningai pertraukia įprastą žiūrėjimo trajektoriją ir verčia persiderinti prie erdvės diktuojamų sąlygų. Dėl to vaizdas patiriamas ne vien rega, bet ir per kūnišką buvimą erdvėje. Kūnas čia tampa ne pasyviu stebėtoju, o aktyviu suvokimo ir reikšmės kūrimo instrumentu, per kurį formuojasi santykis su fotografija, erdve ir pačiu pasakojimu.
Taip ima ryškėti ir parodos pavadinimo „Kaip tapti erdve“ implikacija. Žiūros kryptis, akimirkos įtampa, pasirinkimas kur stovėti, iš kur žiūrėti visa tai veikia kaip nuolat besikeičiantis filtras. Forma pamažu nustoja būti forma. Ji peržengia savo ribas ir pati tampa erdve, kur susitinka kūnas, žvilgsnis ir vaizdo nepastovumas. Ekspozicija virsta lėto žvilgsnio laboratorija, kurioje tiriamas ne tik fotografijos, bet ir paties žiūrinčiojo suvokimo ribotumas, atsiskleidžiantis vaizdo ir erdvės sąveikos plyšiuose.
Severinos Venckutės paroda „Kaip tapti erdve“. Foto: Lukas Mykolaitis
Ši erdvinė kaita tampa intymumo sąlyga. Vaizdai atrodo artimi ne tik dėl savo tematinio krūvio, bet ir dėl specifinio santykio, kurį jie kuria. Artumas nuolat atidedamas per erdvinį ir percepcinį tarpininkavimą, neleidžiantį susiformuoti tiesioginiam vizualiniam kontaktui. Intymumas susiformuoja per prieštarą tarp priartėjimo ir atsitraukimo. Vaizdas išlieka arti, tačiau niekada nėra iki galo pasiekiamas. Šia prasme artumas veikia kaip santykio forma, grindžiama ne skaidriu atsivėrimu, bet tam tikru neperregimumu. Panašiai kaip pokalbyje, kuriame asmeniškumas atsiskleidžia ne per tiesioginį žvilgsnį, o per jo išvengimą.
Todėl parodos centre atsiduria ne pati tapatybė, o jos atsiradimo, nykimo ir reprezentacijos sąlygos. Žiūrėjimas tampa aktyviu reikšmių konstravimo procesu, kuriame vaizdo kontūrai nuolat perrašomi iš naujo, o matymas tampa kintančia interpretacine praktika. Atspindžiai, šviesos lūžiai ir netikėti žiūros kampai įtraukiami į dinamišką santykį su erdve, skatindami nuolat permąstyti savo matymo poziciją ir jos ribas. Taip priartėjama prie poststruktūralistinės subjekto sampratos kaip nestabilaus, kintančio ir performatyvaus reiškinio. Todėl reikšmingiausias parodos aspektas slypi ne pavieniuose kūriniuose, o jos gebėjime atskleisti tapatybę kaip nuolat medijuojamą procesą, gimstantį kūno, vaizdo ir erdvės sankirtoje.
Paroda veiks iki liepos 5 d. Galerijoje “ Meno parkas” (Rotušės a., 27, Kaunas)
