Pokalbis su magistro darbų parodą „Neramumai“ VDU menų galerijoje „101“ pristačiusia pašnekove prasidėjo tarp balandžio pabaigos savaitgalį menkai lankytų Kauno Ąžuolyno pavasarinių efemerų: medžių pumpurų ir grybšniais pasipylusių baltažiedžių plukių. Ąžuolyne lankytojų buvo mažiau, kitaip nei tuo metu sakurų papėdėse, Nemuno saloje ir kitose vietose. Tuo metu Lietuvoje vos prasiskleidę sakurų žiedai pakerėjo miestiečius, kurie kaip viena banga plūdo jų pamatyti. Žiedų fone pozavo besišypsantys, pagaliau atsipalaidavę gyventojai. Sakurų nuotraukos plaukiojo visuose socialiniuose tinkluose, o įsiamžinusių miestiečių banga tapo influenceriais, spėjo pasidalinti, kad buvo ten nuėję.
Matilda Kalvaitytė vengia tokių masiškai lankomų vietų ir šurmulio – mano, kad ryte miškas miesto centre, tokiai kūrėjai kaip ji, yra artimesnis ir autentiškesnis menininkės būties atspindys. „Ąžuolynas tokia kaip gamtos ir namų oazė, kur ramu yra, ypač tokiu metu“ sako menininkė, pati labiau vertinanti ramybę ir kūrybą primenančią aplinką. Jos tapybos kūrinys „Miškas“ 2024 metais buvo įvertintas „Luminor“ „Jaunojo tapytojo prizu“ tradicinėje banko iniciatyvoje „Menas auginti vertę“. Miškas jai sakralus įkvėpimo šaltinis, ritualas kūrybos procesams kurti.
Būtent gamta jaunosios kartos tapytojai Matildai yra ne tik romantizuotas peizažas ar dekoratyvus motyvas paveiksluose, o tam tikra dvasinė kūrybinės, vidinės energijos, antgamtinių ryšių kurstymo vieta. Tai savas menininkės aukuras kūrybai. Gyvendama Kaune menininkė susiduria su greitu miesto ritmu, kuris sutrikdo gamtą, žmones ir praeitį jungiančius ryšius. „Miestas yra toks labai suspaustas, labai visi skuba, žmogus prieš žmogų, daug triukšmo.“ sako ji. Šis aplinkos kontrastas atpažįstamas Matildos kūrybiniuose pasirinkimuose. Nors artimas Vilkaviškio kraštas nėra apsuptas tankių miškų, o labiau dirbamų laukų. Ten žemdirbystė numeris vienas, taip teigia kiekvieną savaitę grįžtanti mergina. Pripažįsta, kad būtent mažo miestelio darbo apgauptoje kasdienybėje, kur laikas bėga lėčiau, lengva atsiriboti nuo mieste nenurimstančio šurmulio ir atrasti įkvėpimą tyloje.
O įkvėpimas, toli nuo jos darbštumo kultūros persmelktos tėviškės, neaplenkia. Kūrėjai jis pasireiškia iš pačių paprasčiausių kasdienių darbo veiklų: plaunant indus, tvarkantis, gaminant ar atliekant kitus rutininius darbus. Tačiau tuo pat metu pritaria tam, kad miesto greitis ir šurmulys, ir masiškumas jai labiau trukdo nei padeda tapyti ir reikštis kūrybiškai. Šios patirtys paraleliai pasirodo jos paveiksluose, galerijoje pristatytame baigiamajame Matildos Kalvaitytės magistro darbe „Abisalė“, ir jo pristatomoje parodoje „Neramumai“.
Mintys iš Matildos Kalvaitytės baigiamojo magistro darbo „Abisalė“:
„Tapybos būdu aš įprasminu ne tik savo pačios išgyvenimus, bet ir visų kitų žmonių patiriamus dvasinius neramumus, sureikšmindama psichologinį gerbūvį. Paveiksluose išsiskiria gamtos ženklų alsavimas. Pirmasis darbas „Odė neišsipildžiusioms svajonėms“ žymi sugniuždyto žmogaus būseną, negyvo balandžio motyvas parodo būsenų laikinumą, kartą buvę naudingi paštininkai tarnaujantys žmonėms, dabar tapo gatvės benamiais. Diptike „Šermukšnis ir aš“ atskleidžiamas menininkės ritualas. Vidinės dramos atspindys – „Kai aš esu, pasaulio nematyti. Tačiau pasauliui išryškėjus, manęs nebelieka. Aš esu maža ir nereikšminga prieš begalinę pasaulio galybę ir vienintelis būdas man išryškėti – užtemdyti visa kas aplinkui.“
Matilda Kalvaitytė „Abisalė“ 100x 140cm, 2025m. Fot. Natas Darulis 
Pirmasis ciklo darbas „Odė neišsipildžiusioms svajonėms“ tondo 80cm, 2024m. Fot. Natas Darulis 
Menininkė Matilda Kalvaitytė su diptiku „Šermukšnis ir aš“, kiekvienas 80x 100cm, 2025m. Fot. Natas Darulis 
Parodos dalis VDU menų galerijoje „101“ Fot. Natas Darulis
Paveikslas „Abisalė“ žymi šaltą, nuogą, virpančią ir pavojingą būseną, kai žemiau nėra kur kristi. Šis paveikslas žymi Matildos Kalvaitytės magistro darbo kulminacinę būseną, iš kurios iškilo darbas. Paskutiniame pristatytame paveiksle „Neramumai“ erdvė pradeda šilti, prasideda kilimas. Paveiksle figūra tvirta, kojos tvirtai įremtos į žemę. Akmuo vaizduojamas paveiksle kaip pirmas žingsnis už kurio laukia dar daugiau viršūnių. Neveltui šis paveikslas tampa parodos galerijoje akcentu ir švyturiu, vedančiu tolyn. Šiuose darbuose menininkė kalba apie šias neišvengiamas patirtis šiuolaikiniame pasaulyje, kaip šios trikdo vidinį žmogaus pasaulį ir kaip judėti link išsivadavimo.
Viena iš patirčių, kuri nuskambėjo socialinėse medijose buvo apie dingusį Matildos Kalvaitytės paveikslą. Prisimindama įvykį ji pamini daug emocijų: nežinomybę, beviltiškumą, dėkingumą, susitaikymą, spėliones. „Tai buvo tuo metu mano sėkmingiausias paveikslas, bent jau man pačiai taip atrodė“ – svarsto Matilda. Kūrėjams vos gimęs darbas ar projektas dažnai tampa lyg mažu vaiku, kuris iš pradžių toks tobulas ir tyras, vėliau subręsta, tuo tarpu gimsta kiti projektai ir pirmasis virsta proceso ir augimo ženklu. „(…) praeina kažkiek laiko ir tau jis nebepatinka, nori kažką kitaip daryti, vadinasi jau patobulėjai, jau kitas bus geresnis“ – sako menininkė, matydama kaip jos kūryba nuo menamo laiko patobulėjo. Kūrybai įtaką daro ir visi aplinkos veiksniai. Menininkai yra jautrioji visuomenės dalis, jausmus, įvykius ir reakcijas persmelkiantys per save, savo kuriamus vaizdus ir darbus. Kūryba tampa mūsų vidinių ir plačiai visuomenės vykdomų kultūros pasirinkimų atspindžiu.
„Akrilas yra tiesiog plastikas“ – prabyla Matilda. Todėl jai, dabar jau magistrą Vilniaus dailės akademijoje baigusiai, tuometinis svarbus sprendimas, buvo Vilniaus dailės akademijos paruošiamieji kursai, kurie padėjo tvirtus pamatus tolesniems tapytojos kūrybiniams darbams. Ten ji išmoko tapyti aliejiniais dažais, o būtent jie leido atskleisti Matildos stipriąsias kūrybos puses. „Aliejumi man geriau sekasi“ – sako ji, prisimindama kūrybos pradžią ir technikos keitimo laiką. Didelę reikšmę Matildos kūrybiniam keliui suteikė technikos pasirinkimas. Menininkę tapyba aliejiniais dažais atveria ir išlaisvina. Ji pripažįsta vertinanti ramų procesą: „tiesiog atsipalaiduoji ir, kai tapybos procesas yra lėtas ir ramus, tada nori tapyt, nes tu žinai, kad yra gera tapyt“.
Viena iš priežasčių – pats medžiagos pobūdis. Masiškai gaminamas akrilas jai pernelyg greitas, dirbtinis ir techniškai ribojantis. Tuo tarpu aliejinė tapyba suteikia daugiau laiko, leidžia lėčiau dirbti, ramiau įsigilinti į procesą: „Tuomet iš karto atsiranda tas palyginimas, kad akrilas greitai džiūsta, aliejus lėtai džiūsta, akrilą sunku suliet, aliejų lengva. Ir spalvų kiek galima sumaišyti su aliejum…“. Technika ir priemonės žymi kūrėjos autonomiškumą ir išsilaisvinimą. „Man su tuo purvu, moliu tapyt smagiau yra negu plastiku“. Būtent šis kūrybinis pasirinkimas sutampa su autentiška kūrėjos vertybe, neskubėti ir kurti jai natūraliais metodais.
Menininkės kūrybos procesas glaudžiai susijęs su emocine būsena ir vidiniu gyvenimo tempu. Mergina sako: „ne tie laikai, kada sėdi užsidaręs studijoj ir visi tavim gėrisi“. Didelė kūrėjo dilema yra kurti atsitraukus nuo mieste verdančių šurmulynų, o gyvenant privalu juose rodytis. Iki galo nėra aišku ar įmanoma susigyventi ir natūraliai integruoti savo kūrybos komforto oazes į priešingas būsenas iššaukiančią aplinką, stebėjimo ir vertinimo kultūros bendruomenėse, kurios įžvalgos kabo kaip Damoklo kardas. Todėl tenka įsilieti į skubos pilną šiuolaikinį miestiečio pasaulį. „Vadinasi, turiu būti beveik influencerė“ – pašmaikštauja Matilda.
