Apie ekologiją, medžius ir laiką

Redakcijos skiltis

Šiemet 30-metį mininčioje Nacionalinės Berlyno Hamburger Bahnhof galerijos centrinėje erdvėje galima pamatyti didelės apimties lietuvių menininkės Linos Lapelytės (g. 1984) projektą „Mes kuriame metus iš valandų“ (2026 05 01–2027 01 10, projektą finansavo Chanel kompanija).

Lapelytės paroda itin vizuali ir fotogeniška, jos neįmanoma nepamatyti socialiniuose tinkluose ar vos įėjus į muziejų; erdvę grafiškai suskaido taisyklingai išpjaustyti ir į įvairias kompozicijas dėliojami medienos kubeliai, dėl kurių jaučiamas malonus medienos kvapas, o instaliacijos viduje – atsipalaidavusių 12 aktorių dainavimas ir stropus kaladėlių statymas sukuria meditatyvią atmosferą. Nusipirkus 16 eur kainuojantį bilietą bet kas gali prisijungti prie kaladėlių dėliojimo, vaikščioti, žiūrėti arba tiesiog prisėsti ant suoliuko.

Apie šį, buvimo kartu, bendruomeniškumą ir laiko patirtį akivaizdžiai kalbantį, instaliacijos ir gyvo performanso formas ribas peržengiantį kūrinį jau kažkiek rašyta Lietuvoje ir ne tik, bet, rodos, dėl institucinių ar kitokių priežasčių, praleidžiant vieną svarbią ir akivaizdžią perspektyvą.

Šios instaliacijos anotacijoje rašoma: „(…) kūrinys tampa nuolatinių pokyčių vieta. 10 x 10 x 10 cm kubai, pagaminti iš eglės ir pušies, juda atlikėjų ir lankytojų rankomis. Struktūros atsiranda ir išnyksta. Kiekviena nauja forma reikalauja, kad kita užleistų vietą. Kūrinys kelia klausimus apie tai, kas išlieka, o kas išnyksta. Jis taip pat klausia, kas nusprendžia, kas statoma, o kas turi būti pašalinta, ir kieno gyvenimai neša šių pokyčių naštą.“ Išskyriau šiuos žodžius, nes manau, kad kūrinys apie visą tai – formų kaitą, cirkuliaciją, meno kūrinio ekonomiją, jo produkcijos keliamus išlikimo ir išnykimo, statymo ir griovimo klausimus – kalba ir netiesiogiai, pasąmoningai.

Instaliacijai naudojami 10 x 10 x 10 cm kubeliai yra išpjauti iš medienos, iš Lietuvos spygliuočių. Apytiksliai skaičiuojant, Lietuvos miškuose dėl to nukirsta apie 400 pušų ir eglių, medžiai supjaustyti kubeliais ir pervežti į Berlyną. Spaudos pranešime rašoma, kad šitie 400 000 kubelių taps kito menininkės kūrinio dalimi 2027 metais, t.y., paroda tiesiogiai nesukurs papildomų utilizacijos ar teršimo problemų.

Vis tik, inicijuojant maždaug apie 1 hektarą plyno miško kirtimo, toks meno projektas išreiškia į žmogų orientuotą pasaulėžiūrą, t.y., gamta jame tampa ne sambūvio dalimi ar saugojimo objektu, o žmogaus apmąstymų ar žaidimų ištekliu. Ir nors instaliacija, tam tikra prasme, teisingai pristatoma kaip „gyvas paminklas laikui“ (kalbant apie jos laikinę ir nuolat kintančią prigimtį), reikia pridėti, kad šio „gyvo“ paminklo egzistavimui ir laikinos žaidimų aikštelės sukūrimui buvo numarinti tam tikri gyvi organizmai – medžiai ir dalis miško ekosistemos.

Kalbant apie ekologiją, medžius ir laiką, vokiečių menininkas Josephas Beuysas (1921–1986) yra sakęs, kad „medis yra regeneracijos elementas, kuris pats savaime yra laiko sąvoka“. Būtent Beuysas 1982 m. Kaselio mieste „Documenta 7“ metu pasodino 7000 ąžuolų ir prie kiekvieno jų pastatė bazalto stelas – gyvus objektus, išreiškiančius skirtingą laikiškumo ir paminkliškumo sampratą. Nemažai tų medžių toliau tebeauga, o dalis stelų šiuo metu yra Boyesui skirtoje pastoviojoje Berlyno Hamburger Bahnhof eskpozicijoje.

Beuyso projekto nefinansavo korporacijos ir jis, bent iš pradžių, sulaukė nemenko visuomenės pasipriešinimo (stelos buvo suverstos aikštėje, sumažėjo tik palaipsniui, mieste pasodinant po medį). Lyginat Beuyso ir Lapelytės kūrinius, lietuvės paroda ima atrodyti kaip savotiškas Boyeso anti-elitinio medžių sodinimo projekto „7000 ąžuolų“ atvirkštinis atvaizdas. Sutapimas ar ne, bet abu menininkų projektus ir skirtingus požiūrius į gamtą Hamburger Bahnhof skiria tik vienos tos pačios galerijos durys.