Autorius: Darius Petrulis
Fotografijos dokumentuoja ties išnykimo riba esantį miesto urbanistinio kraštovaizdžio fragmentą – XIX a. pab. militaristinį tuopų želdyną Kaune, Panemunėje. Ši vietovė visiškai nežinoma ir aš ilgai svarsčiau, ar galiu savo fotografiniais vaizdais ją atverti, „išduoti“ jos paslaptį, slaptą šios neįžengiamuose brūzgynuose pasislėpusios vietos egzistavimą.
Šią dilemą išspręsti padėjo Philip Hyde, peizažo ir aplinkosauginės fotografijos legenda: „Net ir rizikuojant pakviesti minias į rojų, geriau publikuoti savo fotografijas ir taip sutelkti būrį tos vietos gynybai. Tai, kas nuotraukos kadre, suprantama, yra menas, tačiau tai, kas anapus kadro gali visa pražudyti.“ Sujaudino 1950 tųjų idėja – fotografija kaip būrį, kariuomenę sutelkianti medija.
Mano susidomėjimas gamtos ir medžių fotografija taip pat kilo iš būtinybės ginti – nuo 2017 m. „medžių karo“, masinio brandžių medžių kirtimų, iki 2019 m. Nemuno kelio. Kaip menininkas tose situacijose naudojau fotografiją kaip ginklą – dokumentavau gamtą ir jos griovime ir gynime dalyvaujančius žmones, procesus ir šią dokumentiką viešinau.
Šiuo darbu gilinuosi į fotopeizažo žanrą, kultūrinę jo vertę ir šiuolaikinės fotografijos poveikį idėjų persirikiavimui: nuo mūsų „vienkartinės visuomenės“ link tvaresnės ateities.
Paradoksalu, bet žmogui neįžengiama, nelankoma ir nežinoma senųjų tuopų giria gali tapti neišsemiamu apmąstymų apie visuomenės virsmus šaltiniu.
Dariaus Petrulio fotografijos
Šią vietą atradau 2017 pavasarį – kitu metų laiku ji beveik neįžengiama. Tai – apleista sovietinio poligono teritorija Kaune, Panemunėje. Maždaug tris kilometrus šlaitu besidriekianti teritorija juosia IV Kauno fortą, Lietuvos kariuomenės Vytauto Didžiojo jėgerių batalijoną, J. Vitkaus inžinerijos batalijoną ir tęsiasi iki Panemunės kapinių. Teritorijoje išlikę apie šimtas senų tuopų, anksčiau sudariusių tankias alėjas, kurių dabar išlikę tik fragmentai. Įspūdingiausios – kalno šlaite augančios milžinės, jų išlikę ne daugiau dvidešimties. Šių tuopų kamieno apimtis – 4,30 – 4,80 m., aukštis – apie 20 – 25 m. Šie medžiai sodinti žmonių – dar galima atsekti sodinimo sistemą, nors dauguma – sunykę. Tuopos paslėptos savaime užaugusių lapuočių „džiunglėse“, sunkiai įžengiamoje tankmėje. Apleisti medžiai – milžinai, neprižiūrimi ir negenėti, šakojosi laisvai, šakos chaotiškai, nežabotai, bauginančiai gražiai iškerojusios.
Fotografijų ciklą papildo ir Žemųjų bei Aukštųjų Šančių buvusiose militaristinėse teritorijose išlikusios senosios tuopos.
Šios įspūdingos, paskutines dienas gyvenančios tuopos – carinės imperijos ambicijų atspindys. Pasodintos Kauno tvirtovės fortų statymo laikotarpiu (1883 – 1904), jos matomos jau Kauno prieškariniame žemėlapyje. Greitai augantys, nereiklūs medžiai buvo masiškai sodinami imperijos miestuose ir ypač – fortuose šlaito erozijai stabdyti ir karinei teritorijai maskuoti. Vėliau jau kita – Stalino kuriama sovietinė imperija, taip pat naudojo tuopas. Jos tapo „žaliąja injekcija“ sparčiam naujai dygstančių miestų ir rajonų apželdinimui.
Sena ir dramatiška tuopų sodinimo miestuose istorija liudija prieštaravimą tarp trumpalaikių visuomenės įnorių ir ilgo medžio gyvenimo.
Dariaus Petrulio fotografijos
Panemunės tuopų augimvietėje tebeauga režimui tarnavę medžiai – ambicingos miesto vizijos suformuotos prieš 120 metų likučiai. Tai – paskutinė grandiozinio plano sargyba, liūdnai gražūs, nelankomi ir nematomi, patys didžiausi medžiai mieste. Pasmerkti ir nurašyti, panašūs į pralaimėto karo veteranus, negalinčius papasakoti savo istorijos. Jiems liko nedaug laiko, artėja neišvengiamo praradimo momentas. Medžių augimvietė iš visų pusių suspaudžiama tankiai urbanizuotos ir sparčiai besiplečiančios žmonių teritorijos. Tai – normalus, neišvengiamas procesas. Fotografijos fiksuoja šios medinės armijos lėtą griūtį, išsaugo atmintį ir pasakoja istoriją.
Advokatas, gamtininkas Saulius Dambrauskas: „Netikėjau, kad taip atsitiks, tačiau knyga pakeitė mano neigiamą nusistatymą tuopų, kaip landšafto želdinio, atžvilgiu. Neigiamą nusistatymą turėjau nuo miškininkystės studijų laikų, kurį man buvo įdiegę mūsų dendrologijos autoritetai. Matai, kartais menas galingesnis ir paveikesnis net už mokslą. Puikus darbas. Ačiū.”
Straipsnis parengtas pagal knygą: Darius Petrulis „Medinė armija. Persirikiavimas”. Kaunas: 2020.
