Hic sunt dracones Kinas Kišenė Mėnesio tema Nuomonės Rekomenduojame Video

Kinas ir jo antrininkas: video esė žanras

Kritikos atlaso video esė apžvalga.


Kino teorijos pradininkas Béla Balázs’as pristatydamas naują kino meną prieš beveik šimtą metų rašė: “Pirmiausia jūs turite šį tą išmanyti apie gerą kino meną, kad tokį gautumėte, pirmiausia turite išmokti pamatyti jo grožį, kad jis apskritai būtų sukurtas. O kai išmoksime jį suprasti, tai mes, publika, savo gebėjimu mėgautis tapsime kino kūrėjais.“1. Grįžtant į mūsų dienas – dar šiame amžiuje atsiradusi kino kritikos rūšis – video esė – sujungia viename kūrinyje kino išmanymą, supratimą bei mėgavimąsi juo su pačia vaizdo įrašų medija. Kaip ir Béla Balázs’as prieš šimtmetį, esė kūrėjai siekia geriau suprasti kiną ir praplėsti jo suvokimo galimybes. Kaip teigia vienas apibrėžimas, video esė – tai mąstymas apie kiną kino priemonėmis.

Mąstymas apie kiną jo paties priemonėmis nėra naujas reiškinys. Prisiminkime kino kritikus-režisierius (Jean-Luc Godard, Harun Farocki, Christian Petzold, Leo Carax, Olivier Assayas ir kt.), kurių dėmesio centre yra pati kino medija.

Bet video esė žanras ir tikslas skiriasi nuo kino dokumentikos/eseistikos. Video esė nereikalauja kino/video kameros (nors kai kada naudojama), o esminiai įrankiai yra kitų kūrinių citavimas ir apropriacija, citatų montavimas tarpusavyje ir su komentarais.

Kaip pastebi kino istorikas ir video eseistas Tag Gallagher, nėra vienos, viskam tinkamos kino kritikos formulės: “Fordo ir Rossellinio kinas nėra tas pats kinas, todėl nenaudojame tų pačių jo žiūrėjimo įrankių. (…) Rossellini viską paverčia judesiu. Visi jausmai, motyvacija, veikėjų savimonė, net moralė ir filosofija paverčiami į judesį.“2 Todėl galima teigti, kad “net publikavęs tūkstantį puslapių apie Rossellini, negali tinkamai prieiti prie jo kino“ 3, o T. Gallagherio video esė apie Rosselinnį “A New Reality“ tai leidžia padaryti.

Šiandien tradicinei kino kritikai ir kino leidiniams išgyvenant sunkius laikus audiovizualinio mąstymo rūšis vis labiau domina kino kritikus, akademikus ir žiūrovus. Šio žanro reikšmė auga kiekvienais metais, kartu su interneto vaidmeniu visuomenėje ir tai suteikia vilčių kino kultūrai išlikti aktualiai, gyvai ir įdomiai.

Lietuvoje video esė sulaukia labai mažai dėmesio. Užsienio kino leidiniai kasmet renka geriausius šio žanro darbus, Kritikos atlasas siūlo keletą praėjusių metų video esė rekomendacijų su nuorodomis.


Cristina Álvarez López ir Adrianas Martinas yra vieni ilgiausiai video esė žanre dirbantys kino kritikai. Jų darbai išsiskiria sinefiline atida ir intelektualiomis kino analizėmis. Sunku išrinkti vieną geriausią jų esė net iš vienų metų laikotarpio, visi jie verti dėmesio (nemažai jų galima pamatyti autorių Vimeo kanale).

Vienas naujausių jų kūrinių serijoje „Mąstymo mašina“ (kino žurnalui De Filmkrant) tai video esė „Kita gatvės pusė“.

The Thinking Machine 42: The Other Side of the Street

Duetas analizuoja rež. Otto Premingerio filmo “Žmogus su auksine ranka“ (1955) veiksmo vietą – miesto gatvė, kurioje laiką leidžia filmo herojus (akt. Frankas Sinatra) ir aplink šią vietą, joje besisukanti esminę filmo mizansceną. Analizės pagrindu tampa kino kritiko ir režisieriaus Pascal Kané (1946-2020) citata: „Kadras nieko nesako. Tik mise en scène žino (ir pasako), kad ši gatvė yra riba, ir kad kitoje tos gatvės pusėje Frankas Sinatra sutiks savo likimą, t.y., savo pražūtį “.


Kino kritiko (taip pat vieno video esė pradininko) Kevino B. Lee darbai dažnai tyrinėja įvairias vizualines medijas. Be daugybės kitų, rekomenduotini jo darbai apie Robertą Gardnerį “What Was Documentary?“, eseistinį kiną “The Essay Film: Some Thoughts of Discontent“ ir be kameros, tik kompiuteryje iškylančiais langais (desktop documentary) sukurtas “TRANSFORMERS: THE PREMAKE“.

Once Upon a Screen: Explosive Paradox

2020 m. Kevino B. Lee darbas „Vieną kartą ekrane: sprogdinantis paradoksas“ yra apie pirmąjį, vaikystėje kino peržiūros metu patirtą sukrėtimą. Savirefleksyvus video darbas stebėtinai paprastomis priemonėmis apjungia atminties, reprezentacijos, laiko ir karo traumos (prievartos) temas. Video sukurtas vien iš autoriaus įgarsinamo vaikystės prisiminimo (su tėvais lankytas Oliverio Stone’o karinio filmo “Platoon“ seansas) ir čia pat kameros fiksuojamų vaizdinių, tokių kaip šešėliai ant buvusio kino teatro sienos, lapų šnarėjimas ar kaukės dengiamas veidas išpažinties akimirką.


The Age Of Emptiness – Video Essay

Oswaldas Itenas darbe „Tuštumos amžius“ atrinko kadrus iš Martino Scorseses istorinio filmo “Nekaltybės amžius“ (1993), kuriuose visiškai nerodomi žmonės. Iš šios medžiagos (iš viso net apie 8 min) jis sumontuoja naują filmą apie mūsų šiandienos pandemijos paveiktą kasdienybę: žmonės miršta nuo plaučių ligų, vyrauja socialinė distancija, akcentuojamos saugumo priemonės, vienatvė, tuštuma, sustojęs laikas. O. Itenas šiam intertekstualiam ir be jokių audio komentarų pasakojimui puikiai pritaikė Bernard Herrmanno „Taksi vairuotojas“ garso takelį.


Transcending Heidegger – The Cinema Of Terrence Malick

Terrence Malick‘o kino gerbėjai žino apie režisieriaus filosofijos studijas ir jų poveikį jo filmų temoms bei kino kalbai. Tomo van der Lindeno darbas „Transcending Heidegger – The Cinema Of Terrence Malick“ ko gero, pirmą kartą siekia parodyti kaip specifiški, be scenarijaus, rodos vien simbolinių įvaizdžių kuriami T. Malicko filmai įtraukia tam tikras Heideggerio idėjas apie būtį. Video esė Malicko filmų pavyzdžiais iliustruoja ir komentuoja filosofo mintis.


The Most Important Filmmaker You Haven’t Heard Of

Jackas Nugentas (kanalo „Now You See It“ autorius) savo esė pradeda posakiu, kad filmas gimsta tris kartus: iš pradžių, kai jis parašomas, tada, kai nufilmuojamas ir trečią sykį, kai yra montuojamas. Dažniausiai trečias atvejis yra nepelnytai primirštamas, o žvelgiant į kino istoriją – ir išvis ištrinamas iš titrų: nebylaus kino eroje montuotojos moterys nebūdavo nurodomos filmo titruose. Video esė informatyviai supažindina su svarbiausiomis kino montažo kūrėjomis: Margaret Booth, Dede Allen ir Sally Menke, bei jų kino idėjomis, kurios padarė neabejotiną poveikį kino menui.


Videografijos ir judančių vaizdų studijų žurnalas “[in]Transition“ skiria daug dėmesio video esė darbams. Naujausias leidinys tarp kitų publikuoja ir kinotyrininko Erico Fadeno video esė Amuse-oeil , kurį lydi Laura Mulvey ir Malcolm Turvey recenzijos.

Ericas Fadenas pirmoje esė dalyje pasitelkia siurrealistų išrastą sintetinės kritikos techniką, ir žvelgdamas į Orsono Welles’o “Pilietį Keiną“ užfiksuoja “nereikšmingą“ vos pastebimą detalę. Šis akimirksnio trukmės, sunkiai pastebimas kadras tampa kinotyrininko apsėdimu. Jis šiam atvejui pritaiko Roland’o Barthes’o vaizdo fetišizavimo terminą ir vadinamą “klausiamąjį skaitymą“. Pagal jį filmo siužetą nusveria ir tarsi visai naują subjektyvią kūrinio prasmę formuoja dėmesys paskiroms detalėms. O kas, jeigu yra kino kūrėjų, kurie patys prijaučia tokiam filmo interpretavimui ir netgi juo remiasi kurdami filmą? – klausia E. Fadenas. Video esė toliau su stebėtinu išmanumu įrodo, kad vienas tokių atvejų yra režisierius Jaques Tati ir jo filmas “Play Time“ .


La Cupola: Revisiting L’Avventura through ‘building’ and ‘dwelling’

Peterio Spence’o darbe per režisieriaus Michelangelo Antonioni atvejį nagrinėjamas kino, architektūros ir veiksmo erdvės ryšys. Antonioni yra sakęs, kad jo filmų temos visada gimsta iš peizažo, aplinkos, vietų, kurias jis nori tyrinėti. Video esė naudoja ir “neseniai atrastos“ Antonioni vilos La Cupola Sardinijos saloje dokumentinę medžiagą. Suprojektuota paties režisieriaus kartu su architektu Dante Bini, apvalios formos, nestandartinės architektūros vila turi akivaizdžių sąsajų su Antonioni filmu “L’Avventura“. Analizei P. Spence’as pasitelkia norvegų architekto Norberg-Schulz ir vokiečių filosofo Martino Hedegerio teorijas apie vietos, aplinkos ir būsto poveikį žmogaus tapatybei.


A Machine for Viewing – 1 – A Frame of the Mind

1970 m. avangardinio kino kūrėjas Peteris Kubelka suprojektavo kino salę Jono Meko įkurtuose „Anthology Film Archives“, tai visiškai tamsi salė – “nematomas kino teatras“, kur žiūrovai atskiriami vienas nuo kito specialiomis pertvaromis ir lieka vieni priešais ekraną. “Nematomo kino“ koncepciją jis apibūdino, kaip “mašiną žiūrėjimui“. Šią idėją toliau nagrinėja Charlie Shackleton video, kuris buvo sukurtas gyvo pasirodymo metu 2020 m. Sundance kino festivalyje. Video esė vyksta (galbūt pirmą kartą?) virtualios realybės platformoje, o ši (į kiną vis labiau įsiliejanti) ekrano nevaržoma technologija paradoksaliai naudojama atskleisti įvairias “žiūrėjimo mašinas“ ir jų (ne)giminingas patirtis – nuo ankstyvųjų konceptų, pvz., Sergejaus Eizenšteino vertikalaus kino (siekusio atmesti peizažo įsigalėjimą kadre) iki šių dienų instagramino kvadrato.


(Bus daugiau)

  1. Béla Balázs. Regimas žmogus, arba kino kultūra. Vilnius: Mintis, 2013. p. 13
  2. Truly Doing Film Criticism: Interview with Tag Gallagher’, kunst-der-vermittlung.de, 2009
  3. Ten pat.

Tituliniame puslapyje panaudotas stop kadras iš Kevin B. Lee video esė “Once Upon a Screen: Explosive Paradox“.

Parengta pagal Sight & Sound, mediacommons.org, vimeo, youtube ir kt. šaltinių informaciją.

1 comment on “Kinas ir jo antrininkas: video esė žanras

  1. Labai ačiū už puikų straipsnį ir gausybę įdomių nuorodų.

    Paspaudė "Patinka": 1 person

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s