Autorius: Tomas Genevičius
„Manome, jog statydami filmą apie užsienį galime suklysti, nes nepažįstame tikrovės. Kiek kartų klystame, statydami filmą apie savo tikrovę? Pavojus tas pats. Tūlas vienodai mato ir nutolusį daiktą, ir įsirėmęs į jį nosimi. Čia galioja kiti, intuicijos, mąstymo kriterijai. Tai apmąstymo laipsnio problema. (…)
Labai myliu filmą „Visą teisybę apie Kolumbą“, nors filmuodami neturėjome gerų sąlygų. Stačiai buvo toks principas – sąmoningai atsiriboti nuo galanterijos.“[1]
Vytautas Žalakevičius, 1978
Vytauto Žalakevičiaus filme “Visa teisybė apie Kolumbą” (1970) Regimanto Adomaičio vaidinamas daktaras Antonijus klausia kalėjimo viršininko Padrilijo, kurį vaidina Bronius Babkauskas: „Kaip pasakyti šį bei tą tokiu būdu, kad aš nieko nepasakyčiau, o jūs viską suprastumėte?“ Kalbama apie vienos Lotynų Amerikos šalies režimo nukankintus kalinius revoliucionierius (akt. Juozas Budraitis ir Pranas Piaulokas), slepiančius tiesą apie jų vado Kolumbo mirtį.
Daktaras Antonijus – dviprasmiškas veikėjas, įkalintiems partizanams pranešantis paskutines revoliucijos naujienas, o po to einantis pietauti su režimo galvomis: vienu metu jis yra abejose pusėse. Privilegijuota, bet kartu ir rizikinga daktaro Antonijaus padėtis kažkiek primena tuometinę paties režisieriaus Žalakevičiaus situaciją.
„Visa teisybė apie Kolumbą“ – pirmasis vadinamos Vytauto Žalakevičiaus „Lotynų Amerikos trilogijos“ filmas. Tų kraštų revoliucijos tema į režisieriaus rankas papuolė tarsi atsitiktinai, iš šono. Po filmo „Niekas nenorėjo mirti“ sėkmės, bet kokie įdomesni režisieriaus sumanymai buvo atmetami (pvz., ekranizuoti Fiodoro Dostojevskio „Demonus“ arba Thomo Manno „Užburtą kalną“). Gavęs iš „Lietuvos telefilmo“ pasiūlymą nedidelio biudžeto juostai apie revoliucionierius Žalakevičius sutiko ir įkvėptas senos keltų baladės greitai sukūrė pilnavertį, kokybišką kino scenarijų[2]. Niekas iš pasiūliusių „teisingą“ sovietinę temą net neįtarė, kad revoliucija filme taps tik pretekstu kalbėti apie totalitarinį režimą. Nesenų Lotynų Amerikos istorinių įvykių medžiaga čia tik tam tikros naratyvinės situacijos pagrindas.
Filmo erdvė – tarsi du priešingi, atskiri pasauliai, beveik visą laiką dalinami kalėjimo virbų. Puikaus operatoriaus Donato Pečiūros darbo dėka kamera randa išraiškingus, įvairaus lygio rakursus ir filmuoja taip, kad grotos visą laiką jaučiamos, žiūrovas nuolatos verčiamas pajausti visus įkalinančius grotų buvimą. Filme įvairiai žaidžiama šiomis opozicijomis, išryškinant sovietinės cenzūros aparatą primenantį kontroliuojančių ryšių ir priklausomybės grandinės principą. To meto auditorija – sovietinės Lietuvos televizijos žiūrovai – iš tiesų gyveno atskirta nuo likusios Europos geležinės uždangos. Jie šio filmo taip ir neišvydo[3].
Kamera nuolat juda šioje ribotoje erdvėje su vos keliais rekvizito daiktais, keičia kampą, apsisuka, priartina ir atsitraukia, pertvarko mizanscenos kompoziciją tame pačiame kadre, be montažo. Filmo metaforinę prasmę itin papildo dailininko Vytauto Kalinausko reikiamoje vietoje pastatyti simboliniai objektai.
Veiksmas filme vyksta neapibrėžtą laiko kiekį. Bet pati kino kalba verčia nuolat pajusti laiko ėjimą. Ilgi kameros planai, sinchroninė įvykių tėkmė, už grotų patalpinti laikrodžiai skaičiuoja ne kokį konkretų laiką, o jo lėtą tėkmę. Būtent suvokimas, kiek dar bergždžiai teks praleisti laiko už grotų veda kalėjimo kapitoną iš proto.
Filmas savo pavadinu žadantis pasakyti visą teisybę apie Kolumbą ir laisvę, kurios simboliu jis tapo, pasako daug daugiau. Žalakevičių domina priešybės. Jis kalba apie grotų atskiriamą erdvę, sustingusį laiką, nuo sienų atsimušantį aidą. Mumijas… Galiausiai, pats filmas tampa kūrybinės laisvės išraiška.
[1] Linas Vildžiūnas „Vytautas Žalakevičius: Esu romantikas. Pokalbis su režisieriumi 1978 metais“. Žurnalas Kinas, 2020. Prieiga: https://www.zurnalaskinas.lt/interviu/2020-09-01/Vytautas-Zalakevicius-Esu-romantikas
[2] Kazimieras Pūras „Lyg uždelsto veikimo mina. Kaip buvo kuriama „Visa teisybė apie Kolumbą“.“ Žurnalas Kinas, 2010 Prieiga: https://www.zurnalaskinas.lt/archyvas/lt/prisiminimai/lyg-uzdelsto-veikimo-mina.html
[3] Sovietinė cenzūra filmą buvo uždraudusi rodyti penkiolika metų.
Straipsnis ir video esė iš ciklo „Kinas, istorija ir atmintis“.
Veiklai vykdyti buvo skirta Lietuvos kino centro stipendija
