„Kraupios istorijos“ ir konteksto pinklės auditorijų plėtrai

11 balandžio, 2023
Skaityti 2 min

Autorius: Tomas Genevičius


Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje iki gegužės 22 d. vyksta įdomi kontekstinė dailės paroda, viena retesnių šiame muziejuje, parodanti, kokios plačios parodinio žanro galimybės. Svarbi būtent kontekstinė, dailės istoriją pristatanti parodos „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“ dalis, kai ekspozicijoje apjungiami laike ir stilistikoje nutolusių menininkų kūriniai per tam tikrų temų, motyvų, simbolių atsikartojimą. Parodos ekspozicija draugiška žiūrovui, su šiokiais tokiais aprašymais veda jį įdomiais paralelių keliais ir klystkeliais, o bene šauniausias duetas yra muziejuje naujai atgiję Antano Žmuidzinavičiaus „Sielvartas“ (1906) ir Elžbietos Daugvilienės geniali skulptūra „Baudžiavinės kartuvės (1945–1955).

Waliszewska, kuri anotacijoje pristatoma, kaip šiuolaikinio meno garsenybė ir pop kultūros žvaigždė, savo fantazija pernelyg nestebina, nes tikrieji originalai – tai šalia kabantys pirminiai jos kūrybos įkvėpimo šaltiniai, paveikslai sukurti XIX a. pab. – XX a. pr. Su jais, be abejo, menininkei ir kuratoriams pavyksta užmegzti kažkokį žaismingą ar ironišką pokalbį, bet tas šnekėjimasis postmodernių paveikslų ypatingai nepraturtina ir iki jų nepriauga nei originalumu, nei menine kokybe.

Galbūt ir todėl pernelyg įžūliai atrodo parodos dalis, susijusi su savęs pateikimu, t.y., su pavadinimu ir tariama koncepcija, kurioje lenkų menininkė Aleksandra Waliszewska pozicionuojama, kaip pagrindinis dėmuo, ašis, aplink kurią sukasi čiurlioniai, daugvilienės, gruzītės ar whatever (kai kurie jų dar neseniai kabėjo Musée d’Orsay parodoje „Âmes sausvage“ ir be jokių referencijų į Waliszewską). Tikriausiai sunkiai įsivaizduotume, kad Waliszewskos vardu pavadintoje parodoje galėtų kabėti kažkur – ne pavadinime, o anotacijoje paminėti Gustave Moreau, Odilon Redon, Arnold Böcklin ar kiti Čiurlionio lygio simbolizmo dailininkai, nes niekas jų taip pateikinėti ir neduotų.

Bet, pasakytų auditorijų plėtros strategijos fanas, šiems vardams auditorijos ir taip pakanka, skirtingai, nuo lietuviškų, baltiškų simbolistų. Bet, paklausčiau aš, ar visos priemonės pateisinamos menotyrinės etikos kontekste? Ir t.t. (Šitą pokalbį būtų galima toliau nevaisingai tęsti, prisijungus dar ir parodos kuratoriams, A. Waliszewskos kūrinius parodoje sukabinusiems be etikečių.) Kita vertus, paminėti šiuos didžius menininkus pavadinime ir jungtukų pagalba padaryti juos lygiaverčiais su waliszewskomis būtų ne įžūlu, o tiesiog kvaila.

Apibendrinus, parodoje įvyksta ne konteksto transformacija Waliszewskos kūriniuose, o atvirkščiai, atsiskleidžia to konteksto didelio poveikio jos darbams apraiška. Ironiškai ir retoriškai (ir žvelgdamas į „auditorijų plėtros“ pusę) galėčiau klausti, ar tą ir bandė paslėpti parodos pavadinimas?

Autorius

Previous Story

Premjera jaunimui „Taisykla“: tarp mokyklos ir skaistyklos 

Next Story

Filmų retrospektyva „Profesija: Antonioni“ primena apie unikalų italų kino kūrėją

Latest from Blog

Agnė Jonkutė | Atminties Žemė

LDS galerijos „Arka“ informacija 2024 05 10 – 06 01 Gegužės 10 d. LDS galerijoje „Arka“ pradeda veikti Agnės Jonkutės paroda „Atminties

Discover more from KRITIKOS ATLASAS

Subscribe now to keep reading and get access to the full archive.

Continue reading

Siūlomi įrašai

Požeminės upės čiurlenimas

Esė apie praeitį ir vaiduoklius

Apie parodą „Abstrakcija ir ekfrazė“

Autorius: Tomas Genevičius Gali būti, kad bet kuris puikus tapybos