Istorijos Klausimynas Rekomenduojame

Agnė Kulbytė: pasigendu menininkų nepriklausomybės nuo kritikos

Atsakymai į dailės klausimyną

Kritikos atlaso klausimynas

Agnė Kulbytė – tapytoja, vilnietė. Tapybos studijas baigė Vilniaus dailės akademijoje (VDA), ten pat įgijo meno licenciato kvalifikacinį laipsnį. Vėliau studijavo filosofiją doktorantūroje, 2014 m. jai suteiktas humanitarinių mokslų daktaro laipsnis (Lietuvos kultūros tyrimų institutas). Šiuo metu dirba kūrybinį ir mokslinį darbą VDA. Su Agnės Kulbytės darbais galima susipažinti ne tik parodų salėse (paskutinė 2019-2020 metų tapybos paroda „Pilkumos studija“, Kauno architektų salė), bet ir skaitant meno publikacijas periodinėje spaudoje, meno albumuose, mokslinėje literatūroje.


Agnė Kulbytė. Asmeninio archyvo foto.

  • Geriausia pastaraisiais metais matyta paroda?

Pastaruoju metu labiausiai domino tiriamosios, istorinės Lietuvos dailės parodos. Iš dalies – dėl įvairių inspiracijų ieškojimo ir tradicijos pažinimo, o ją, nors ir menamą, man svarbu atsekti dabartinių menininkų kūryboje. Vis skubėdavau į Vytauto Kasiulio muziejų Vilniuje, į išeivijos dailininkų parodas – juk jų kūrinių niekad nesu mačiusi! Kuriam laikui šią spragą užpildė ir paroda „Laukinės sielos: Baltijos šalių simbolizmo dailė“. Latvių ir estų kolekcijoje atradau nematytų darbų, kai kurie jų sugretinimai su Lietuvos dailininkais pasirodė labai netikėti, o pačios tapybos tradicijos – kontraversiškai prasilenkiančios laike. Vėliau mąsčiau apie dabartyje apčiuopiamus, skirtingų įtakų suartėjimus: Janio Valters „Miškas“ ir Henriko Čerapo serija „Live“, M. K. Čiurlionio sonatų „ornamentika“ ir Lario Strunke konstruktyvios kosmogonijos, Aleksandrs Drevinšo ir Povilo Ričardo Vaitiekūno peizažinių vaizdinių energetika ir tt.

Be to, ši paroda nors šiek tiek sujudino ir viso Baltijos šalių kultūrinio klodo interpretacijas. Buvo įdomu analizuoti tokios parodos rezonansą. Tik, gaila, Lietuvoje jo buvo nedaug, išskyrus populiarius pristatymus ir reportažus.

  • Dailės kūrinys, kurį įsidėmėjote dar vaikystėje?

Vaikystės kambaryje kabėjo Monikos Bičiūnienės paveikslas „Šieno vežimas“ – visas giliai žalias, „be horizonto“, keli planai vienas viršum kito su skirtingom vaizduojamom scenom. Mums abiems su mano močiute paveikslas buvo suprantamas ir nuolat aptariamas. Jai priminė gyvenimą savame Aukštaitijos kaime, neseniai persikėlus į Vilniaus daugiabutį, man patiko spalvos, paprastas, toks lyg „priartintas“ daiktų ir žmonių piešinys. Pamenu, maniau, kad ir dailės mokslų pradžia, kuriai tada ruošiausi šalia šio paveikslo, bus lengva…

Dabar, kitame laike, suprantu kokia man svarbi šio kūrinio patirtis, visai ne dėl išorinių savybių. Be jo jausčiausi lyg „be šaknų“.

Agnė Kulbytė. Peizažas lange (2017, drobė, aliejus, 60 x 50 cm.)
  • Koks peizažas patinka labiausiai?

Matyt dėl to, kad esu miestietė, mano tapybos motyvas yra tik peizažo vaizdas, tiksliau – peizažas lange. Niekad neneriu į gamtos stichiją, man net atrodo, kad tai kitų temų ir kitokios tapysenos teritorija. Peizažas veikia kaip simbolinis atskaitos taškas, o jo duotųjų konfigūracijų iš esmės negali nei pakeisti, nei pasirinkti.

Gali būti, kad „peizažiškas“ yra ir pats erdviškumo pojūtis, reikalingas tapybai, o ne kokia ypatinga vizualinė ar juslinė patirtis. Kai buvodama daugiaaukščio kvadrate įsisąmoninu kaip pats kambario plotas „įsirašęs“ į erdvę, galiu kurti peizažiniais masteliais, parametrais. Mane tai skatina ieškoti ne vien vizualiosios raiškos tapyboje, siekti daugiasluoksnės abstrahuotos struktūros.

  • Jei galėtumėte savo namuose turėti tik vieną meno kūrinį, kas tai būtų?

Šis klausimas įdomus, nes priverčia susimąstyti kaip tokiu atveju keistųsi meno kūrinio statusas. Juk namai – ne parodų erdvė, kur viskas rodoma specialiai ir vardan kokio nors sumanymo, ir dažniausiai vien tik kaip „grynojo meno“ kūrinys. Įprastai namuose supa aibė vaizdinių atributų, kurie turi savą funkciją ar priežastį, diktuoja ir savas prasmes: dovana, relikvija, palikimas ar tapymo proceso reikmės. Tad tas vienintelis meno kūrinys, kurį reiktų pasilikti, irgi būtų pasiimtas dėl prisiminimo, pagarbos ar kitos būtinybės.

Sentimentas paveikslui kaip tokiam man kaip tik ir kyla iš jaukios namų gausos. Tik tada, kai visi kiti vaizdų poreikiai jau būna išpildyti ir turi savo vietą, atsiranda erdvės kontempliacijai, kuri nei vieno kito patyrimo nedubliuoja ir nepamaino. Dėl to paveikslas yra siekiamybė, bėgi į studiją tapyti…  

Agnė Kulbytė. Hipotetinis peizažas (2018, drobė aliejus, 150 x 110 cm.)
  • Kokią dailės knygą/tekstą itin branginate? 

Kai perskaičiau Hannah Arendt „Žmogaus būklė“, kurį laiką negalėjau tapyti. Nors dailės kūriniui apmąstyti šioje knygoje skirta palyginti nedaug teksto, bendras svarstymas apie tikrovės sudaiktinimo ir „gaminimo procesų“ pasekmes privertė atsitraukti nuo visko, kas ligi tol buvo girdėta apie tapybos proceso tęstinumo svarbą, natūros vaizdo reikšmę, gamtos tyrinėjimo naudą, jo begalines moduliacijas ir kt. Platesnių apmąstymų fone suvoki, kad dailės kūrinys yra daug gilesnių problemų katalizatorius, o kartais ir mąstymo inercijos padarinys.

Dvasingosios meno pusės gynimas labai sustiprina, pažadina skaitant ir kitus tekstus bei kūrinius. Juk pasak Arendt: „Meno kūrinių atveju sudaiktinimas nėra tik transformacija; jis yra transfigūracija, tikra metamorfozė, kuriai vykstant tarsi apverčiama gamtos tėkmė, kai ne liepsnos sudega iki pelenų, bet net dulkės gali pavirsti liepsnomis“.

  • Labiausiai nemėgstamas ar nesuprastas stilius meno istorijoje? 

Turbūt tai būtų stiliaus nebuvimas ir neigimas, keista įmantri eklektika, kuri dabar visur kur prasiskverbia ir ilgainiui sudaro tarytum kokią iliuzinę laikotarpio visumą. Užtat įdomu ir netikėta būna, kai tapytojo stilius iš tos „visumos“ iškrinta (Cezanne, Giacometti, Eidukevičius…).

  • Ko pasigendate dailės kritikoje?

Rodos, dabar visokiais būdais skatinamas kritikos ir dailės bendradarbiavimas. Drįsčiau sakyti, kiek pasigendu menininkų nepriklausomybės nuo kritikos. Susidaro įspūdis, kad menininkai eina paskui teorinę mintį, paskui tas tendencijas, kurios labiau paryškinamos.  Tarp sričių turėtų išlikti savarankiškumas ir intelektuali įtampa.

Agnė Kulbytė. Pilkumos studija I (2018, drobė, aliejus, 50 x 50 cm.)
  • Kieno kūrybą/parodą norėtumėte pamatyti gyvai šiuo metu?

Studijų metais ilgą laiką man dėstęs profesorius Leopoldas Surgailis yra įspaudęs tokią kūrinių ir reprodukcijų žiūrėjimo „paslaptį“, kuri paremta distancija – absoliučiu susikoncentravimu į vidinę plastiką vienumoje. O tai priverčia nepaisyti labai daug išorinės reprezentacijos dalykų, visokio minties ir erdvės „dizaino“, kam dažnai tiek daug skiriama dėmesio. Žinoma, paroda-renginys būtina kaip kultūrinis veiksmas. Tad kantriai laukiu, visų pirma, paties Surgailio tapybos retrospektyvos – kaip gyvo susitikimo.

  • Kurio meno istorijos įvykio liudininku (amžininku) norėtumėte būti?

Savo močiutės šimtmečio paminėjimui skaičiau vokiečių rašytojo ir meno istoriko Floriano Illieso knygą „1913. Šimtmečio vasara“. Tai lyg nieko nenujaučiančio pasaulio kronika karo išvakarėse, lengvai nugramzdinanti į pusiau susikurtą savą belle epoque. Tačiau užsibūti joje baugoka. Sarkastiškai vardijamus reikšmingesnius kultūrinio gyvenimo įvykius, įžymybes ir visokius mažmožius paskui vienodai nušluoja karas ir užmarštis…

Meną kaip „įvykį“ tikriausia įmanoma pajusti tik iš arti – kaip konkretaus žmogaus pastangą. Apie tai vis pagalvoju, apsilankiusi kurio nors tapybos meistro dirbtuvėje.  

0 comments on “Agnė Kulbytė: pasigendu menininkų nepriklausomybės nuo kritikos

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s