Austė Zdančiūtė: visada norisi kvestionuoti kategorizavimą

16 kovo, 2021
Skaityti 3 min

Kritikos atlaso klausimynas

Į Kritikos atlaso kino klausimyną atsako kino mylėtoja, nepriklausoma kuratorė, kino ir dokumentinio meno kultūros prodiuserė Austė Zdančiūtė. 2017 m. Austė apsigynė magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje su akademiniu darbu „Šiuolaikinės kino tapatybės ir eksponavimo strategijos: Lietuvos atvejų analizė”. Šiuo metu Austė gyvena Paryžiuje ir dirba Lietuvos kultūros atašė.


Austė Zdančiūtė. Foto: Rasos Juškevičiūtės.

Geriausias Jūsų matytas pastarųjų metų filmas?

Labai įstrigo Eleonore Weber „There Will Be No More Light“, kurį žiūrėjau Pompidou centre vykstančiame „Cinéma du réel“ festivalyje praėjusią vasarą. Filmą galima priskirti dokumentinio kino kategorijai, nors jis turi unikalią formą. Realiai visas filmas yra sumontuotas iš per karinio sraigtasparnio taikinį užfiksuotų vaizdų Afganistane, Irake ir Pakistane. Bet kelia moralinius klausimus, daug pasako apie visuomenės problemas. Labiausiai pribloškė pažiūrėjus nepaliekantis jausmas – kad šis filmas ne tik užduoda klausimus, bet į juos ir atsako.

Iš neseniai matytų dar labai patiko Eitvydo Doškaus „Once Upon a Vilnius“. Esu vilnietė, Vilnius – man brangiausia vieta Lietuvoje, o šio miesto vaizdai, ypač parodyti kitu kampu, visada kelia ir kels stiprius jausmus. Eitvydas filme atskleidžia miestą ne vilniečio žvilgsniu, tai labai įdomu ir stipriai rezonuoja.

Režisierius, kurio premjeros šiuo metu laukiate labiausiai?

Labiausiai laukiu naujo Albert’o Serra filmo „Bora Bora“ su prancūzų aktoriumi Benoît Magimeliu, filmas turėtų pasirodyti šiemet, tik, įdomu, kur ir kada… Man Albert’as Serra – vienas mylimiausių šiuolaikinių režisierių, ir net kino autoritetų!

Albert Serra filmo „Liberté” (2019) stop kadras

Filmas, kuris stipriai paveikė vaikystėje?

Kai galvoju apie vaikystę, man atrodo, kad niekada nebuvau intravertė, kuri „geria“ kultūrą: daug skaito ir viską žiūri. Rodos, vaikystėje daug ką praleidau, daug ko nespėjau sužinoti, o gal ir sąmoningai nenorėjau. Užtai nepraleidau vaikystės veltui.

Iš vaikystės prisimenu rusišką animaciją, Twin Peaksą, vėliau paauglystėje – Barto filmus, kurie vis dėlto paliko didelį įspūdį. Dar prisimenu – buvo toks dokumentinis filmas apie narkomanus, kurį rodė saugaus eismo mokykloje mums, pradinukams. Prisiminimas apie tą filmą vis dar kelia šiurpulį, nors nebepamenu nei kaip vadinosi…

Mėgstamiausias filmo muzikinis/garso takelis?

Turbūt pirmiausiai į galvą ateina Marguerite Duras „Baxter, Vera Baxter“ – ir visame filme nenutraukiamai skambanti ta pati melodija. Visai neseniai įsigijau Carlos D’Alessio garso takelių filmams plokštelę, kurioje yra ir ši daina. Neįtikėtina, kaip ilgai galima klausytis šio kompozitoriaus sukurtos muzikos, ir ji vis nepabosta.

Išties, filmų garso takeliai – baisiai įdomi tema. Pavyzdžiui, išimk iš brolių Safdi filmų įtampą keliančias, kartais net erzinančias muzikines temas ir filmai taps beskoniai…

Labiausiai patikęs dokumentinis (ar esė, hibridinis) filmas?

Man visada be galo norisi kvestionuoti kategorizavimą. Tačiau, kad ir kaip nesinorėtų patvirtinti šio „naujojo“ žanro, turiu pripažinti, kad tokie filmai kelia azartą. Kažkodėl pagalvojau apie Tacitos Dean „Event for a stage“. Filme menininkė maišo kiną ir teatrą, ir tą daro tik kinui būdingomis priemonėmis. Mane kažkodėl labai įkvepia teatras kine. Nekalbu apie nufilmuotą spektaklį, o kai tam tikras teatro magijos elementas atsiduria kine. Pavyzdžiui, norisi paminėti Edgaro Cozarinsky arba Miguelio Gomeso filmus.

Kino knyga arba/ir straipsnis, prie kurio su malonumu grįžtate ir kodėl?

Netobulo kino manifestas (Julio García Espinosa) galbūt.

Kaip turbūt daugelis, dažnai grįžtu prie įvairių Jono Meko tekstų. Ten akimirksniu atrandi tai, ko ieškai, net jei ir nebūtinai kažko ieškai.

Visi Marguerite Duras tekstai. Kad ir kaip senamadiškai skambėtų, vis dėlto mane veža J.-L. Godard’o žaidimai žodžiais…

Ko nemėgstate kino kritikoje?

Išvis turiu keistą santykį su kino kritika. Kino kritika kaip teksto žanras manęs vis dėlto nedomina. Labiau gal domina poezija, įkvėpta kino.

Į kokį kino istorijos periodą mielai nusikeltumėte laiko mašina?

Visada jaučiausi „kaip iš Rohmero filmų“. Tai man ir artimiausias 9-tasis dešimtmetis, kuriame ir gimiau – rohmeriški laikai.

Erico Rohmero filmo „Conte de printemps” (1990) stop kadras.

Kokį filmą dabar labiausiai norėtumėte pamatyti?

Dažniausiai filmus žiūriu viena, bet labai patinka tą daryti su draugais. Tai dabar turbūt labiausiai norėčiau pažiūrėti ką nors, ką parinko kitas. Mačiau Kino pavasario programoje naują Nicolas Pereda filmą –  jį labai norėčiau pamatyt. Be galo mėgstu šį režisierių ir jo filmai kol kas nenuvylė. Tai va tokia reklama artėjančiam festivaliui, nepraleiskit!

Autorius

Previous Story

Parodos „Laisvas kinas: 1990–2020“ filmas

Next Story

Amžino virsmo sodai: Boscho ikonografijos platybėse

Latest from Blog

Discover more from KRITIKOS ATLASAS

Subscribe now to keep reading and get access to the full archive.

Continue reading

Siūlomi įrašai