Įstrigę istorinėje tyloje. Christiano Petzoldo filmas „Tranzitas“

24 rugpjūčio, 2022
Skaityti 5 min

Autorius: Tomas Genevičius


Christianas Petzoldas savo trečiajame istorinės trilogijos filme „Tranzitas“ (2018 m.) plėtoja karo pabėgėlių temą, filme į mūsų dienas perkeliami XX a. ketvirtojo dešimtmečio istoriniai įvykiai, kai dalis Europos buvo okupuota nacių ir daugybė žmonių bandė pabėgti iš žemyno. Pagrindinis veikėjas, vienišas klajūnas Georgas (aktorius Franzas Rogowskis) netyčia įsitraukia į kitų žmonių – rašytojo ir jo žmonos – gyvenimus ir likimus. Georgas už pinigus sutinka palydėti sužeistą rašytoją į Marselio miestą, kur savo išvykimo laukia daugelis pabėgėlių. Kelionės metu rašytojas miršta, o Georgas pasisavinęs dokumentus ir nebaigto romano rankraštį apsimeta juo, kad gautų tranzitinę vizą. Tačiau dėka naujos tapatybės į įvykius jis pradeda reaguoti naujai, jį apima jausmai, kurių anksčiau niekada nejautė.

Petzoldas „Tranzite“ sugrįžta prie savo mėgiamos dvigubos tapatybės temos ir istorinio žanro, tik šįkart filmas dar turi ryškią alegorinę formą. Pats filmo pavadinimas sufleruoja daugiaprasmę koduotę: tai ne tik pabėgėliams reikalingos tranzitinės vizos, bet ir režisieriaus nuolatos eksploatuojamos tranzitinės erdvės (traukinys, ambasados laukiamasis, kavinė, uostas) ir, šiuo atveju, akcentuojama pati istorinių aplinkybių tranzicija, t.y., globalios pabėgėlių krizės atsikartojimas mūsų laikais. Prisimenant Jeano Renoiro istorinio kino metaforą apie dangaus matomumą kino kadre[1], galima sakyti, kad „Tranzite“ matomas ne tik dabarties dangus, bet ir visa objektyvi dabarties realybė: filmas ekranuose pasirodė Vakarų Europą krečiant didelei pabėgėlių krizei ir visuomenėje vykstant kontraversiškiems debatams dėl jų priglaudimo. „Tranzito“ siužetas remiasi vokiečių rašytojos Anos Seghers to paties pavadinimo romanu, rašytoja, kairiosios krypties intelektualė tuomet pati Marselyje išgyveno pabėgėlės likimą.

Pasakojimą apie Marselyje vizų laukiančius Antrojo pasaulinio karo pabėgėlius režisierius perkėlė į XXI a. Vis tik „Tranzitas“ nesiekia istoriškai identifikuoti kurio nors konkretaus laikotarpio, praeitis su dabartimi suliejama, kad pabrėžtų įvykių universalumą. Pagrindinio filmo veikėjo vardas neatsitiktinai sutampa su rašytojo Georgo K. Glaserio vardu, kuris Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių statusui apibrėžti sugalvojo terminą istorinė tyla. Šią būseną Petzoldas sugretina su patirtimi tarsi plaukiant burlaiviu vandenyne be jokio vėjo. Tai, pasak režisieriaus, nuvedė jį prie minties, kad „kinas ko gero visuomet pasakoja istorijas apie vaiduoklius: istorijas apie žmones, iškritusius iš meilės, iš darbo procesų, apie žmones, iš kurių nebėra jokios naudos.“[2] „Tranzito“ herojai įkūnija šiuos individus, patekusius į istorinės tylos situaciją – niekam nereikalingi, nepastebimi, iškritę iš gyvenimo, beveik kaip vaiduokliai.

„Tranzito“ pagrindiniam herojui filme kelis kartus užduodamas klausimas: „kas greičiau pamiršta: ar tie, kurie palikti, ar tie, kurie paliko?“ Nors klausimas susijęs su jo asmenine patirtimi, tai kartu ir esminis,  pabėgėlių situaciją apibrėžiantis klausimas, nepriklausomas nuo konkretaus laikotarpio. Besislapstantis Georgas, prisidengęs kito tapatybe, palikęs savo praeitį, neatsako, jis dar pats gerai nežino, kuris iš jų jis yra, filmo metu jo statusas vis kinta. Paliktojo būsena su palikusiojo filme mainosi įvairiais lygmenimis, kaip ir praeities įvykiai su dabartimi.

Laukdami vizų Marselio uoste personažai gyvena vilties, desperacijos ir lūkesčių sąmyšyje, tai situacija, primenanti noir klasiką „Kasablanką“ (rež. Michaelas Curtizas, 1942). Petzoldas pripažįsta, kad „Tranzitas“ sąmoningai užmezga dialogą su šiuo karo metu statytu filmu, kurio europiečiai aktoriai buvo tapę pabėgėliais į JAV. Anot režisieriaus, su „Kasablanka“ susijusi ir pati rašytoja Seghers: savo knygos „Tranzitas“ rankraštį ji buvo nusiuntusi kino studijai Warner Bros, kuri, statydama film1, veikiausiai, pasinaudojo Seghers romanu ir ypač knygos pabaiga (nors autorystės nenurodė).[3]

„Tranzite“ tarsi savotišku aidu per įvairius dualumus, dvigubas koegzistencijas ir paraleles atsikartoja Petzoldo mėgstama – hitčkokiška pagrindinio veikėjo dvigubos tapatybės situacija. Tai jau yra pačioje istorinėje pabėgėlių temoje – veiksmas vyksta vienu metu dviejuose laikuose – tada ir dabar. Savotiškas dualumas pasireiškia ir naracijoje. Siužetui jau įsibėgėjus atsiranda diegetinis, iki tol buvęs nematomas pasakotojo veikėjas. Filmo pagrindiniai veikėjai Georgas ir Marija vis susitinka nedilelėje Marselio kavinėje, kurios barmenas vienoje scenoje prabyla į žiūrovus ir atsiskleidžia, kaip iki šiol už kadro buvęs pasakotojas (pasak Petzoldo, dėl to, kad emigrantai neturi savo vietos, neturi su kuo pasikalbėti, barmenas jiems tampa žmogumi, kuris gali juos išklausyti, kuris visuomet stengsis išlikti neutralus. ).[4] Barmenas iš liudininko asmeninės perspektyvos toliau pasakoja ir komentuoja pagrindinių veikėjų siužeto liniją, tačiau daro tai kartas nuo karto įvesdamas smulkių netikslumų (pvz., jis sako kad pagrindiniai veikėjai pasibučiavo, nors žiūrovai mato, kad to visai nebuvo). Dualumas pasireiškia ir per įvairius siužetinius nutylėjimus, neaiškumus, tai ne tik tam tikrus pasakojimo fragmentus eliminuojančios elipsės, bet ir filmo pabaigos scenos, kuriose sprendžiasi herojų likimas.

„Tranzite“ ko gero geriausiai atsiskleidžia režisieriaus istorinio laiko koncepcija: tai nėra tik vienas laiko sluoksnis padengtas kitu, o būvis, kuriame, seni ir nauji dalykai koegzistuoja tuo pačiu metu, kur „praeities veikėjai yra tarsi vaiduokliai mūsų objektyvioje tikrovėje“[5]. Istorinė tema Petzoldui tampa ribos tarp praeities ir dabarties ar net jos nebuvimo nagrinėjimu. Vaiduokliškoje „istorinės tylos“ egzistencijoje įkalinti filmo veikėjai išreiškia ir įkūnija šias temų, erdvių bei laikų sankirtas.

Remiantis prancūzų lingvisto Dominique Maingueneau teorija, tokius – paribių veikėjus galima pavadinti parotopiniais personažais[6]. Pastarieji kūrėjui suteikia galimybę nagrinėti specifines temas, kurios yra išmestos už kasdienio socialinio ir meno lauko diskurso ribų. Petzoldui pats kino menas dėl įvairių referencijų ir intertekstulumo yra savotiška atminties saugykla, kur visuomet – per temas, žanrus, motyvus – susikerta dabartis su praeitimi; tai ir paratopinė – tarpinė vieta, erdvė ir būvis, kurioje gali būti užduodami svarbūs klausimai.


[1] Petzoldas dažnai perpasakoja režisierių Jeano Renoiro ir François Truffaut ginčą apie dangaus, kuris visad yra dabarties dangus (t. y. neatspindi istorijos), matomumą kino kadre. Petzoldas pritaria Renoiro minčiai, kad dangus filme turi matytis, nes „filmas apie praeitį, neturintis sąryšio su dabartimi, būtų tik melas“.

[2] Jaimey Fisher and Robert Fischer. The Cinema is a Warehouse of Memory: A Conversation Among Christian Petzold, Robert Fischer, and Jaimey Fisher. Senses Of Cinema, 2017. Prieiga internete: https://www.sensesofcinema.com/2017/christian-petzold-a-dossier/christian-petzold/

[3]Richard Porton, and Christian Petzold. “Lives In Transit: An Interview with Christian Petzold.” Cinéaste, vol. 44, no. 2, 2019, pp. 17–21. Prieiga internete:  https://www.jstor.org/stable/26664268

[4] Daniel Kasman. A Citizen Without Civilization: Christian Petzold Discusses „Transit”. Mubi.com, Notebook Interview, 2018. Prieiga internete: https://mubi.com/notebook/posts/a-citizen-without-civilization-christian-petzold-discusses-transit

[5] Ten pat.

[6] Plačiau apie paratopijas: Domenique Maingueneau. Literatūros kūrinio kontekstas. Sakymas, rašymas, visuomenė. Vilnius: baltos lankos. 1998.


Straipsnis iš ciklo „Kinas, istorija ir atmintis“.

Veiklai vykdyti buvo skirta Lietuvos kino centro stipendija


Autorius

Previous Story

Leidinio „Žodžiai, žodžiai, žodžiai arba Lietuvos menininkų tekstai” pristatymas ŠMC skaitykloje

Next Story

Ukrainos teatro režisierius Ivanas Uryvskyi: mūsų teatrai pradeda adaptuotis karo sąlygomis 

Latest from Blog

Discover more from KRITIKOS ATLASAS

Subscribe now to keep reading and get access to the full archive.

Continue reading

Siūlomi įrašai

Wimo Wenderso puikios dienos

Filmo „Puikios dienos“ recenzija

Atspindžio tikrovė arba kino gamybos džekilai ir haidai

Filmo „Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“ recenzija